Mano suaugusi dukra įsižeidė, nes išdrįsau pastoti. Ji sako, kad jau nebe savo vaikus turėčiau gimdyti, o anūkus prižiūrėti – vieną jų ji pagimdys jau po pusmečio. Anūkai – tai gerai, bet mes su vyru ir patys norėjome susilaukti vaikelio. Kodėl turėčiau prisitaikyti prie dukros norų?
Aš pagimdžiau Kristina būdama vos aštuoniolikos. Tada man atrodė, kad esu labai įsimylėjusi ir tai yra meilė visam gyvenimui, todėl net negalvojau apie galimybę nutraukti nėštumą, o tėvams apie savo padėtį pasakiau tik tuomet, kai jau buvo sunku slėpti augantį pilvuką.
Su Kristinos tėvu mes net susituokėme ir kartu pragyvenome penkerius metus, kol supratome, kad nesėkmingai bandome išlaikyti tik šeimos iliuziją. Įsimylėjimas išblėso, abu tapome visai kitais žmonėmis. Po taikaus skyrybų sprendimo kiekvienas nuėjome savo keliais. Aš likau su dukra, o jis išsikraustė į kitą miestą.
Apsigyvenau pas tėvus, kurie nelabai džiaugėsi tokiu mano gyvenimo posūkiu, bet neturėjo kitos išeities. Tiesa, jie iškėlė sąlygą, kad mus su dukra pakęs tik pusę metų, kol užsidirbsiu pinigų nuomai ir pradiniam gyvenimo etapui.
„Prieš penkerius metus tu manei, kad esi labai suaugusi ir protinga. Matai, net dukrą pagimdei, ištekėjai. Dabar laikas atsakyti už savo veiksmus. Mes su tėvu tave užauginome, dabar norime gyventi sau. Turi šešis mėnesius, kad susitvarkytum būsto klausimą ir persikraustytum.“
Šeši mėnesiai atrodo nemažai, bet dukra nuolat sirgo darželyje, pasigavo visokių ligų. Mama atsisakė sėdėti su sergančia anūke, o darbe į mane žiūrėjo kreivai dėl nuolatinių nedarbingumo lapelių ir atsiprašymų. Nepaisant to, laiku persikraustėme. Išsinuomojau kambarį bendrabutyje, nes butą išlaikyti neišgalėjau. Buvo labai sunku, kol dukra pradėjo lankyti mokyklą.
Per dvejus metus pavyko sutaupyti ir nusipirkti nedidelį butą.
Kai Kristinai sukako dešimt metų, mano tėvai mirė. Mes persikėlėme į palikimą, o savo buvusį būstą išnuomojau. Tapo lengviau finansiškai, bet aš iš įpročio daug laiko skirdavau darbui, o laisvalaikį – dukrai.
Kai dukra užaugo ir išvyko studijuoti į kitą miestą, staiga likau viena. Tai buvo netikėta, nes iki tol visada kažkas šalia buvo: iš pradžių tėvai, po to vyras, po to dukra. O dabar – vienuma. Dar ir laisvo laiko staiga atsirado daug.
Būdama trisdešimt penkerių pagaliau supratau, ką reiškia gyventi sau. Tai buvo keista ir neįprasta, bet man patiko šis jausmas. Karjera pasiekta, vaikas užaugintas, būstas yra – puikus metas užsiimti savimi. Ir aš pradėjau kompensuoti prarastą laiką. Pradėjau rūpintis savimi, lankytis įvairiuose renginiuose, netgi pailsėti išvykau. O dar ir vyrą sutikau.
Iš pradžių maniau, kad tai tik trumpas nuotykis, bet netrukus viskas pasiekė santuoką.
Man buvo trisdešimt šešeri, jam keturiasdešimt, abu suaugę žmonės, kurie žinojo, ko nori iš gyvenimo. Tik nerimavau, kaip į tai sureaguos Kristina, bet ji viską suprato ir nuoširdžiai už mane pasidžiaugė, man palengvėjo.
Dukra ištekėjo po dviejų metų. Ir dar po metų mane nudžiugino žinia, kad tapsiu močiute. Po mėnesio paaiškėjo, kad ir aš laukiuosi. Bet dukra šia žinia neapsidžiaugė.
Iš pradžių ji mano žodžius, kad turės broliuką ar sesutę, palaikė nevykusiu pokštu, o kai suprato, kad viskas rimta, pradėjo pykti.
„Tau metas tapti močiute, o tu pati dar vaikų gimdysi! Aš gi planavau tavo pagalbą su savo kūdikiu, o dabar mane palieki. Ačiū, mama! Tik dar daugiau žmonių prajuokinsi tokio amžiaus.“
Man buvo labai skaudu. Man juk tik trisdešimt devyneri, kai kurios moterys tik pirmą vaiką tokiame amžiuje gimdo, o aš jau močiutė ir, dukros manymu, jau sena. Vyras mane palaiko, bet vis tiek man nelengva.
Dukra dabar su manimi nebendrauja, sako, kad mokosi apsieiti be mamos. O man taip skaudu. Suprantu, kad ji neteisi, bet jos žodžiai paliko gilų kaltės jausmą.
