Beveik visa mano darbinė veikla vyko už gimtosios šalies ribų. Pinigus gaudavau neblogus. Tačiau kartais užplūsdavo vaikų ir šeimos ilgesys. Kaskart primindavau sau, kad viską darau teisingai ir tik dėl jų, kad jie viską turėtų. Be manęs nebuvo kam apie tai pagalvoti.
Kelis pastaruosius metus dirbau labai sunkiai. Visgi amžius daro savo. Pradėjo lankyti mintys, kad laikas grįžti namo. Vaikai jau turi savo butus. Laikas būtų ir apie save pagalvoti.
Nusprendžiau: dirbu paskutinius metus, taupau remontui ir grįžtu ilsėtis.
Grįžusi namo buvau labai laiminga. Visgi atsiliepė ilgas išsiskyrimas su artimaisiais. Uždirbtus pinigus ėmiau leisti remontui. Buto niekas neprižiūrėjo, taigi, darbo nusimatė daug.
Lyg ir grįžau namo, o vaikai į svečius neskubėjo. Skambina ne taip dažnai, kaip norėtųsi. Kiekvienas užsiėmęs savo šeima. Atėjo momentas, kai vyresnėlis pakvietė į svečius. Surinko visus.
Mano laimei nebuvo ribų. Tegu ir nemačiau, kaip jie auga, tačiau dabar visi viską turi.
Mūsų pokalbis buvo ilgas. Kiekvienas pasakojo apie savo gyvenimą, manęs klausinėjo apie kitą šalį. Vakare norėjau važiuoti namo, tačiau vaikai prašė likti. Tik jie ne širdingą pokalbį norėjo pratęsti. Dukra prabilo pirmoji.
Jai liko vieni studijų metai, o paskui ji planavo atidaryti nuosavą saloną. Kad pradėtų, reikia pinigų, kurių ji neturi. Štai ir nusprendė man pasiūlyti dar nuvažiuoti padirbėti.
Buvau labai nustebinta. Pasistengiau išlikti rami. Nerodydama emocijų paaiškinau, kad sveikata nebe ta. O toliau ėmė aiškėti, kad mano vaikams ir be manęs gerai. Ir išvis, jiems labiau reikia mano pinigų.
Mano atsisakymas buvo priimtas ypač skausmingai: skambučiai baigėsi, tik prašydavo pinigų ir klausinėdavo, ar nesusiruošiau visgi padirbėti. O paskui ir išvis paprašė atiduoti tai, ką atsidėjau senatvei. Ir niekas nė nepasidomėjo, kaip aš gyvensiu.
