Iš pradžių man kažką draudė tėvai, paskui vyras, o dabar štai prisijungė dukra. Ir visiems jiems kažkodėl kliūna mano išvaizda!
Kai augau, mes neturėjome galimybės nusidažyti kokia nors rožine spalva, vilkėti kažką ryškaus ir individualaus, pasidaryti kokį ypatingą makiažą.
Vaikščiojau kaip visos, o drabužius išvis dėvėjau mamos ir vyresnių sesių. 8 klasėje pabandžiau pasidažyti akis, tai mama mane greitai nuprausė ūkiniu muilu.
Buvau studentė – pinigų nebuvo nei normaliems drabužiams, nei kosmetikai.
Po universiteto ištekėjau. Tada jau buvo galima ir pasipuošti, tačiau vyras į tai turėjo savo požiūrį. Jis manė, kad ištekėjusi moteris neturi traukti dėmesio.
– Kur čia taip išsimaliavojai? Kaip lėlė! Eik nusiprausk ir apsivilk suknelę, o tai įlindai į kelnes lyg diedas,- barė jis mane prieš kur nors einant.
Teko atitikti ištekėjusios damos statusui, kad be reikalo nesipykčiau su vyru. Nors būtų mano valia, aš rengčiausi visiškai kitaip.
Na o toliau buvo „dekretas“. Tuomet man niekas nerūpėjo. Rengiausi kas patogu, plaukus rišdavau į uodegą ir eidavau. Jei spėjau nusiprausti – gerai, nespėjai – ne tavo diena. Galbūt vakarop atsiras laiko.
Maniau, kad išeisiu į pensiją, pagaliau niekam nieko neprivalėsiu. Su vyru seniai išsiskyriau, į darbą eiti nereikia, o apkalbos manęs jau neliečia.
Tačiau užteko man pasikeisti garderobą, kai ėmė piktintis dukra. Ji juk įprato mane matyti vilkinčią juodai baltus, griežtus, nuobodžius ir oficialius drabužius.
O čia aš nusipirkau plačius džinsus, kedus, mėlynus marškinėlius. Ne jaunatviškus, bet ir ne bobiškus. Atrodžiau normaliai, ne kaip paauglė. Daugelis moterų dabar taip rengiasi ir atrodo elegantiškai.
Tačiau dukrai tai nepatiko. Kaip ir dideli papuošalai, kuriuos nusipirkau, kaip ir ryškus manikiūras, kurį pasidariau.
– Tu rengiesi ne pagal amžių! Ir nesumanyk dažyti plaukų! – purkštavo dukra.
O aš kaip tik susiruošiau į kirpyklą. Norėjau patrumpinti plaukus ir nusidažyti ryškia vario spalva. Esu šviesiaodė, akys pilkai žalios, manau, man tiks.
Tačiau dukra mano, kad netiks: per ryšku. Man reikia ko nors šokoladinio, o dar geriau su plaukais nieko nedaryti, nes ir taip viskas gerai.
Nesuprantu jos pretenzijų. Va jei įsisprausčiau į mini sijonėlį, užsitempčiau marškinėlius aukščiau bambos ir apsimesčiau paaugliuke, tada būtų dingstis nerimauti.
Tačiau aš savo amžių suvokiu ir mano pasirinktas įvaizdis neatrodo iššaukiančiai. Dukra tiesiog įprato matyti mane kitokią. Dabar jos pasaulis griūva.
Tačiau jai paprasčiau manyti, kad motina į senatvę išsikraustė iš proto, nei tiesiog suprasti ir priimti, kad aš dar galiu keistis. Tačiau tai jos problemos, aš ir taip visą gyvenimą prie kažko taikiausi.
