Vyrauja nuomonė, kad santykiai tarp marčios ir anytos būtinai turi būti įtempti ir šalti, o ne šilti ir artimi. Tačiau mano nuomonė yra priešinga.
Kai aš lankiau dar tik pirmą klasę, su manimi mokėsi berniukas Sigitas. Jo akys buvo tamsios, norinčios sužinoti viską. Jis visada labai pagarbiai elgėsi su mergaitėmis. Tai, žinoma, jo tėvų nuopelnas. Su Sigito mama Laima Valčiukiene aš susipažinau iškart, o paskui ji tapo mano anyta.
Besimokydami mes su Sigitu augome ir vis daugiau laiko leidome kartu. Mūsų vestuvių metu Sigitui buvo 18, o man – 17 metų. Iš jaunikio tėvų pusės buvo aiškus džiaugsmas, o štai mano šeimoje mama nusiminė, kad dar anksti, o tėtis pareiškė, kad „vaikų vestuvės“ – nieko gero.
Aš tada buvau pirmame kurse, visa strazdanota, Sigitas tarnavo kariuomenėje. Vestuves nusprendėme kelti Kaune. Paduoti dokumentų į Kauno santuokų rūmus aš važiavau su Sigito mama ir jos dukra Lina, kuriai buvo 8 metai.
Esu įsitikinusi, kad išminties ir apdairumo dėka iš Sigito šeimos pusės mūsų šeimoje viešpatauja tarpusavio supratimas. Aš iškart ėmiau vadinti savo anytą mama Laima. Ji visada man buvo kaip antra mama, kuri labai mane myli, yra be galo kantri ir švelni.
Savo jaunystės laikais Laima baigė vidurinę aukso medaliu ir toliau mokytis išvyko į Vilnių.
Jai buvo 18 metų, ji buvo šviesiaplaukė žydraakė gražuolė. Kai Mykolas ją pamatė, įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio. Jis buvo vyresnis už ją 10 metų, tačiau pasiūlė jai ranką ir širdį ir ji sutiko. Vestuvės buvo per jo gimtadienį, o gyveno jie meilėje ir santarvėje.
Mykolo mirtis buvo netikėta, juk jam visai neseniai sukako 50 metų. Galbūt sveikatos problemų priežastis buvo senos žaizdos, o taip pat alinantis darbas pokario metu. Mama Laima sugebėjo išlikti stipri po tokio likimo posūkio, tada ji užsiėmė Linutės auklėjimu.
Po kurio laiko mūsų šeima irgi pagausėjo – gimė dukra, mamos Laimos anūkė. Prisimenu, kaip mes paėmėme šį mažytį laimės kamuolėlį ir atvežėme mamai Laimai. Ji mūsų nelaukė, gydytojai dar nenorėjo išleisti mūsų su Karolina, ji priaugo mažai svorio.
Tačiau mes, dar jauni ir nepatyrę, nusprendėme pasiimti vaiką namo. Tačiau mama Laima mums nepapriekaištavo nė vienu žodžiu! Ji iškart sugebėjo pagaminti mažą lovelę lyg lėlytei ištrauktame iš stalo stalčiuje. Taip pat kažkur rado mažą antklodėlę ir pagalvėlę, išsiuvinėtą baltais nėriniais…
Kitą rytą mama Laima susiskambino su daktarais, kurie jau padėjo jai auginti vaikus.
Taipogi mažylei sukūrė visas sąlygas komfortui. Mama Laima tapo močiute 40-ies, ji užėmė atsakingas inžinierės pareigas, spėdavo susitvarkyti namus, kepti skanius kepinius, megzti šlepetes, pirštines ir siuvinėti paveikslus. O dar spėdavo per pietus parbėgti pas anūkę, kad padėtų man.
Nusprendžiau nedaryti pertraukos moksluose, kažkaip spėdavau mokytis tarp vaiko maitinimų, pasivaikščiojimų ir skalbimo. Mama Laima neslėpė pasididžiavimo manimi, nepaisant to, kad labai didelę rūpesčių dalį nešė būtent ji. Ji net savo tikram sūnui liepė imti iš manęs pavyzdį! Sigito sesuo Lina grodavo Karolinai pianinu, kas ją ramino, paskui bendravimą su pasauliu Karolina pradėjo per dainavimą, o ne per žodžius. Paūgėjusi Karolina ir pati nusprendė muzikuoti.
– Su muzika žmogus vystosi dvasiškai! – teigė mama Laima. Taip mūsų Karolina ir gavo jos beribio domėjimosi muzikos pasauliu pagrindus.
Sunku patikėti tuo, ką aš dabar pasakysiu, bet per 35 metus, kuriuos mes su mama Laima esame anyta ir marti, pas mus nebuvo nė vieno barnio ir pakelto balso! Mama Laima visada atsižvelgdavo ir nuramindavo mano jaunatviškus emocijų protrūkius, kad liepsna neįsipliekstų. Žinoma, ne viskas gyvenime vyksta taip, kaip to nori žmonės, tačiau iš mamos Laimos pusės niekada nebuvo abejonių šeimos tradicijomis ir žmogiškosiomis vertybėmis.
Laikas eina, grožis vysta. Tačiau motiniškos meilės grožis neblėsta. Labiausiai aš mamai Laimai linkiu stiprios sveikatos. O dabartinėms ir būsimoms marčioms pasakysiu išmintingą juokelį:
– Mama, iš kur atsiranda blogos anytos?
– Iš marčių, dukrele, iš marčių…
