Moniką vyras beprotiškai mylėjo, todėl pastoviai viską jai atleisdavo. Jis net užsimerkė prieš tai, kad vaikas ne nuo jo, o ir vilčių tam Algis nelabai turėjo. Monika buvo nutrūktgalvė ir savito būdo, triskart paroje jam tvirtindavo:
„Ištekėjau už tavęs tik todėl, kad neturėjau išeities. Nemyliu tavęs, pas tave nei ūgio, nei smūgio!“ Būdavo visko.
Tačiau netrukus Monika suprato, kad nepakankamai įvertino savo vyrą. Tačiau čia įdomu kitkas.
Kai sūnui sukako 16, staiga netikėtai apsireiškė biologinis tėvas. Matote, po ilgo laiko jį užliejo tėviški jausmai, panoro pamatyti savo ūgtelėjusį sūnų. Nusprendė jį oficialiai pripažinti.
Monika buvo kategoriškai prieš taip vadinamo „tėvo“ ir sūnaus pažintį, tačiau ši mintis taip užvaldė biologinį tėvą, kad šis nesiruošė atstoti. Jis net porąkart gavo per veidą nuo Algio, bet…
Kartą „tėtis“ laukė sūnaus prie mokyklos, puolė jam į kojas. Maldavo, nusivylęs šaukė: „Atleisk man, mes juk vieno kraujo! Tu man vienintelis likai šiame pasaulyje. Noriu pasitikti senatvę šalia tavęs!“ Papasakojo berniukui, kad Algis jam ne tikras tėvas.
Žinoma, vaikas patyrė šoką. Ilgą laiką vengė susitikimų su „tėtušiu“. Laikė jį apgailėtinu.
Per išleistuves susirinko visi artimieji. Ir štai vėl kilo skandalas!
Sūnus pasirodė sumanus berniukas. Jis nusivedė Algį ir biologinį tėvą prie veidrodžio.
Atsistojo tarp jų ir pasakė: „Žiūrėkite, kas nors dar turite klausimų?“ Man net plaukai pasišiaušė, Monika šoke!
„Tėvas“ stambių kaulų, akys blyškiai mėlynos, blondinas. O Algio ir sūnaus figūros sportiškos, abu pasitempę, rudaakiai ir tamsiaplaukiai. Susidaro bendras tėvo ir sūnaus vaizdas, tik amžius skiriasi.
Po to įkyraus „tėvo“ mes nebematėme… Išnyko lyg blogas sapnas…