Susirgo draugės mama. Dažna tokia liga, vadinasi „senatvė“, beveik visiems bus. Ir gydytojai pasakė: „Ruoškitės, pusmetis, daugiausiai metai“.
Visa šeima vaikšto ant pirštų galiukų, kad mama ilsėtųsi, vaikams uždraudė triukšmauti, žaisti ir juoktis. Atidėjo šeimos galvos gimtadienio šventimą, na tu juk supranti, dabar ne šventės galvoje.
Vyresniajai dukrai nenupirko rožinių kailinukų, o jeigu greitai laidotuvės, tiek išlaidų, o tu su rožiniais pliušinio meškino kailiniais. Jaunėlio sūnaus neleido į sporto stovyklą, o jeigu kas, kaip tave iš ten pasiimti, su močiute neatsisveikinsi.
Pati draugė visą vakarą sėdi su mama. Klausinėja, ar nenori vandenuko, sultinuko, dainelės, dar vienos pagalvės. Mama užsimanė ledų ir sušių. „Ne ne“,- pasakė jai – leduose cukrus, o sojos padaže – druska.
Ir viena, ir kita nesveika.
Senutė pagyveno taip du mėnesius ir susiruošė iš pradžių pas seserį į kaimyninį miestą, o paskui į senelių namus, nes jai įkyrėjo gyventi tarp numirėlių. Tai ne ji miršta, tai jie visi jau numirė. O ji nori nugyventi savo dienas normaliai.
Švenčiant gimtadienius, grožintis anūke rožiniais kailiniais, didžiuojantis sportininku anūku. Ir ji nori ledų, o ne daržovių sultinio, ir taip, galbūt po ledų suskaus kepenys, tačiau kai tau 84, ir taip jau visur skauda.
Pinigų laidotuvėms ji atsidėjo, testamentą parašė ir gali sau leisti pagyventi savo malonumui. O ten, žiū, ir senioką kokį apžavės, kad tik nereikėtų grįžti į šiuos gyvųjų numirėlių namus.
Ji, žinote, dar turi planų šiame gyvenime. Ir paimk, mieloji, pinigus, nusipirk kailinius, noriu, kad prisimintum močiutę linksmą, o ne sugriuvėlę, aplink kurią visi šokinėja.
Šiai istorijai beveik 4 metai. Senutė vis dar gyva, ištekino anūkę. Senuko, tiesa, nesužavėjo, nuobodos jie, sako, visi apie mirtį galvoja ir karstui taupo. Tačiau susirado susirašinėjimo draugę, ruošiasi pas ją į svečius.
Gyvenimas vyksta kasdien. Yra didžiulis skirtumas tarp „aš galiu“, „aš noriu“, „aš darau“, ir „aš laukiu, kol man kažkas nutiks“.