Kaip žinia, buvusių tėvų nebūna. Dabar nekalbu apie tuos nevykėlius tėtušius, kuriems iškart po skyrybų išsivysto sunkiausios formos amnezija. Labai patogu pamiršti, kad vaikui kasdien reikia maisto, o taip pat aprangos ir laikas nuo laiko gydymo.
Tačiau ir tie tėvai, kurie toliau rūpinasi savo įpėdiniais nutrūkus santykiams su jų motina, taipogi gali virsti moteriai tikra bausme.
– Iš principo mūsų situacija niekuo nesiskiria nuo kitų tokių,- pasakoja Giedrė,- susituokėme, susilaukėme vaiko. Aš buvau vietinė, Arminas atvykėlis. Sukome savo lizdą bute, kurį paveldėjau iš senelio. Kartu pragyvenome 5 metus, o paskui prasidėjo barniai.
Skyrybos buvo sunkios abiem, nors ir praėjo be virtuvės rakandų ir buitinės technikos dalybų.
Skyrybų metu jų bendrai dukrelei Elijai buvo 4 metai, ji liko gyventi su mama.
– O vyras ir neplanavo jos pasiimti,- sako Giedrė,- man su vaiku padeda mama, dirbu mokytoja ir beveik visada po pietų jau grįžtu namo. Sutuoktinis su vaiku man visada padėjo ir alimentus mokėjo laiku. Jis mylėjo dukrą, dovanodavo jai dovanas, taipogi nešdavo visokius skanėstus, niekada nebuvau prieš jo vizitus pas dukrą. Jis gi jos tėvas.
Arminas dažnokai pasiimdavo dukrą ir vaikštinėdavo su ja, visada lankydavo, kai ji sirgdavo ir nė vienas gimtadienis nepraeidavo be jo.
Praėjus 3 metams po skyrybų, Giedrė pradėjo susitikinėti su vyriškiu, vardu Sigitas.
– Mes su Sigitu vienmečiai,- pasakoja Giedrė,- jis niekada nebuvo vedęs, vaikų irgi neturi.
Mes susitikinėjome 6 mėnesius, o paskui nusprendėme gyventi kartu. Su Elija jo santykiai susiklostė puikiai, net jo motinai patiko dukrelė. Tačiau pasirodė, kad patikti – tai viena, o štai rasti bendrą kalbą su vaiku – visai kita. Sigito motiną labai liūdino tai, kad Elija nenorėjo vadinti jos močiute, o jos sūnaus – tėčiu.
– Tai kažkaip nežmoniška,- sakė Liudvina Ivoškienė , – Sigis tavo vyras, jis augins Eliją, o ji vadina jį dėdė Sigiu.
O Giedrė manė, kad Elija turi tikrą tėvą, todėl nėra prasmės painioti vaiko, maža su kuo ji dar gyvens, o jei jų santykiai su Sigitu nesusiklostys, tada tegu jos dukra kiekvieną vyriškį tėčiu vadina?
Atėjo dukrelės gimtadienis. Giedrė į šventę pakvietė tik pačius artimiausius. Sigitas nupirko mergaitei dovaną, taipogi su dovana atėjo ir naujoji Giedrės anyta. Kai tik visi susėdo prie stalo, netikėtai suskambo durų skambutis.
– Nekviečiau buvusio vyro į dukros gimtadienį, – sako Giedrė, – bet jis visada laikė šią dieną labai svarbia. O ir Elija labai nusimintų, jei jis neateitų.
Mažylė pasitiko jį prie durų ir pakvietė prie stalo. Dukrelė norėjo supažindinti jį su Liudvina, kuri dar labiau komplikavo situaciją paklaususi, ar Giedrė neplanuoja artimiausiu metu sugrįžti pas buvusį vyrą.
– Pažaidei su mano sūneliu ir vėl prie vyro šono,- su neslepiama pagieža balse ištarė anyta,- būtent todėl taip ir prieštaravau, kad Elija Sigitą vadintų tėčiu.
Giedrė įsiplieskė, tai Liudvina išėjo ir sūnų kartu pasiėmė, pasakiusi, kad jiems čia veikti nėra ko, jei visa šeima susirinko.
Sigitas grįžo namo ir kitą vakarą pasakė:
– Jei Arminui taip norisi, tegu susitikinėja su vaiku, bet tik neutralioje teritorijoje, kadangi man nelabai malonu matyti jį čia. Susiklostė gana kvaila situacija.
Žinoma, netikiu tuo, kad jei tavo jausmai buvusiajam pilnai atšalo, tarp jūsų įmanomi geri santykiai. Suprantu, kad mama absoliučiai teisi.
Gal tu norėjai, kad aš su juo dar ir taurėmis susidaužčiau. Arba darai taip, kaip aš tavęs paprašiau, arba mes su tavimi skiriamės.
– Daryk kaip manai reikalinga,- atsakė Giedrė.
Paskui jai daug kartų skambino Liudvina ir kaltino, kad ji nevertino viso to, ką ji su sūnumi jai padarė.
– Mes su Sigitu buvome pasiruošę tave priimti į savo šeimą kartu su tavo vaiku, o tu su mano sūnumi taip pasielgei. Dabar pabandyk rasti tokį, kuris su tavo dukra taip gerai elgtųsi, kaip mano Sigutis.
Giedrė nesigaili, kad išsiskyrė su Sigitu, kadangi jie su savo mama pasirodė pernelyg užsispyrę. Be to, ji įsitikinusi, kad tokie kaip
Sigitas bei jo mama skyrybų atveju pjauna perpus šaldytuvą ir plėšo paklodes į dvi dalis ir jei jie turėtų bendrą vaiką, tai po skyrybų jis jo nė neprisimintų, jei to reikalavo iš Armino.
