Seno kirpimo žmonės dažnai pavydi jaunajai kartai. O žinote kodėl? Todėl, kad jie prašiko savo laiką visiškai atsiduodami buičiai ir nemylimam darbui. Jie pyksta, juk negali sau atleisti praleistų galimybių.
Anksčiau priklausiau jaunimui, juk mano kolektyve buvo vien senmergės. Tačiau dabar negaliu aptarinėti naujos kartos, kadangi pati jai nepriklausau.
Kai man buvo 15 metų, siuvau sukneles lėlėms ir žaidžiau parduotuvę. Visiškai negalvojau apie ateities planus ir maniau, kad 30-ies moteris jau tampa sena.
Pateiksiu analogiją – kai kas būdamas 24-erių uždirba milijonus, nepluša fabrike ar kepykloje. Tokios sumos aš nesugebėsiu uždirbti per metus, o jie įsigudrina pasiekti tokių pajamų per mėnesį.
Kartą mes su drauge pradėjome kalbėti šia tema, kuo mes skiriamės nuo šiuolaikinio jaunimo. Mes įgijome aukštąjį išsilavinimą, o kai kurie mūsų baigė net kelis prestižinius universitetus, mes plušome nenuleisdami rankų, nepasidavėme tinginiui, degėme ir svajojome.
Tačiau vis tiek likome prie suskilusios geldos. Kas mus stabdo?
Galbūt mūsų tėvai, seno kirpimo žmonės, vaikystėje nepatenkino bazinių mūsų poreikių? Mamos ir tėčiai dažnai skaičiuodavo centus, juk juos išleisdavo neapmokamų atostogų. Na, kaip išleisdavo – vydavo priverstinai. Mus rengdavo turguje, pirkdami drabužius išaugimui.
Teko taupyti viskam, net būtiniausiems dalykams.
Savirealizacijos ir vystymosi klausimai nieko nedomino. Vaikai nesvajojo apie gerą darbą ir finansinę gerovę. Mes pradėjome apie tai svajoti tada, kai šiuolaikinis jaunimas visa tai jau laikė rankose.
Su amžiumi mūsų galvoje daugiau baimių – mes bijome rizikuoti. Suaugęs protas supranta, kuo viskas gali baigtis. Mes bijome likti be nieko, prarasdami nors truputį. O štai jaunystėje baimė taip arti neatslenka.
Atsimenu, kaip ramiai laukiau operacijos. Truputį bijojau dūrio, tačiau pasekmių – ne.
Dabar paromis studijuočiau internetą ir nemiegočiau likus savaitei iki operacijos.
Tiesa, su internetu susipažinau pirmame universiteto kurse. Kai prisiliečiau prie kompiuterio, net nežinojau, kaip jį įjungti. Apie naršykles ir informacijos paiešką nėra prasmės net kalbėti. Nebuvo nei socialinių tinklų, nei YouTube, nei vebinarų, nei nuotolinių kursų.
Niekas nežinojo apie kitų žmonių egzistavimą, apie tai, kad galima keistis informacija ir maksimaliai išnaudoti resursus. Kartą mama pasakė svarbų dalyką: „Žinai, dukrele, kas man patinka šiuolaikiniame jaunime?
Jie – nutrūktgalviai, ambicingi, neria stačia galva ir nieko nebijo. Jauni žmonės griauna stereotipus ir kovoja su kompleksais. Man jau 59, bet aš jiems pavydžiu“.
