Su vyru santuokoje pragyvenome daugiau nei 10 metų. Per tą laiką tarp mūsų buvo visko, tačiau niekada nebuvome neištikimi. Mums auga du vaikai. Jaunesnei dukrai neseniai sukako 3 metukai.
Ir štai neseniai sužinojau, kad vyras turi meilužę. Viskas taip banalu, kad gėda tai pasakoti, tačiau nuo to skauda ne mažiau. Mylėjau ir pasitikėjau juo visą gyvenimą, o jis mane paprasčiausiai išdavė. Ir visa mano meilė, pasitikėjimas ir pagarba iškart dingo. Liko tik tuštuma ir abejingumas. Supratau, kad nebenoriu gyventi su šiuo žmogumi ir padaviau skyryboms.
Sutuoktinis buvo kategoriškai prieš skyrybas. Jis įkalbinėjo mane persigalvoti, tačiau buvau nusiteikusi ryžtingai. Jis negalėjo manęs įtikinti, juk aš jau priėmiau galutinį sprendimą.
Kai jis tai suprato, pasakė, kad sutiks skirtis, tačiau vaikai liks su juo. Argumentavo tuo, kad aš savęs negaliu išlaikyti, kur ten vaikai, o jis galės suteikti viską, kas būtina.
Iš pradžių buvau šoke tai išgirdusi, bet kai mano emocijos šiek tiek atvėso ir aš galėjau blaiviai įvertinti visą situaciją, supratau, kad vaikams tikrai bus geriau su juo.
Jis turi savo butą, kuris atiteko jam iš motinos. Yra automobilis, prestižinis darbas. O ką aš galiu duoti vaikams? Aš tik prieš pusmetį išėjau iš „dekreto“. Uždirbu centus. Kur aš pasiimsiu vaikus?
Jei jie liks su manimi, tai aš paprasčiausiai sugadinsiu jiems gyvenimą ir atimsiu ateitį. Pasvėrusi visus „už“ ir „prieš“, nusprendžiau, kad vaikams tikrai bus geriau su tėvu. O aš tuo tarpu išsinuomosiu būstą ir imsiu tvarkytis savo gyvenimą. O kai pakankamai uždirbsiu, pasiimsiu vaikus.
Į teismą atėjome kartu. Mus išskyrė greitai, ramiai ir taikiai, be nereikalingų skandalų ir isterikų. Sutuoktinis alimentų nereikalavo. Pažadėjau jam padėti su vaikais kuo galėsiu. Taip ir išsiskyrėme.
Mūsų vyresniajam sūnui pirmąsias savaites buvo labai sunku, juk jis jau viską puikiai suprato. Jaunesnioji trimetė Kotryna nesuspėjo visko suvokti, juk kiekvieną savaitgalį ją pasiimdavau.
Iš pradžių sunku buvo visiems, tačiau taip reikėjo. Mano buvęs vyras skambindavo man šimtąkart per dieną po skyrybų. Klausinėjo apie vaikus, jų mitybą, auklėjimą, dienos režimą. Paskui pradėjo pasakoti, kaip jam sunku ir prašė manęs grįžti. Po kurio laiko jo skambučiai pasidarė retesni, o netrukus ir išvis liovėsi.
Aš išsinuomojau butą, įsidarbinau naujame darbe ir pradėjau grįžimą į gyvenimą. Po 2 mėnesių tokio režimo eks- sutuoktinis nusprendė peržiūrėti mūsų sutartį ir pareikalavo, kad pasiimčiau vaikus sau.
Išklausiau jo pasipiktinimą ir kaltinimus, kokia aš bloga motina ir atsisakiau imti vaikus.
Galbūt dauguma motinų mane pasmerks, tačiau aš manau, kad viską padariau teisingai.
Neatsisakiau savo vaikų, nemečiau jų. Aš tiesiog noriu, kad vyras prisiimtų atsakomybę už savo poelgius. Tai jis mane išdavė, jis sugriovė mūsų šeimą, tai kodėl aš dabar turiu viską tempti ant savęs, o jis gyvens pasišvilpaudamas? Nenoriu kaip kitos moterys nertis iš kailio ir vaidinti motinos didvyrės.
Aš ne didvyrė ir mano vaikai be motinos turi dar ir tėvą. Todėl tegu dabar juos augina. O laikas parodys, teisingai aš pasielgiau ar ne.
