Mes su vyru susituokę jau 9 metus. Vyro mama nuo pirmųjų dienų ėmė kalbėti, kad jai reikia anūkų. Man nesinorėjo apsikrauti vaikais nuo pat pirmųjų santuokos metų, todėl jai tai pasakiau.
Anyta tada smarkiai įsižeidė, sakė, kad taip negalima. Ir priekaištavo man, kad padarysiu jos sūnų nelaimingą. Jos manymu, nevertėjo tekėti už jos sūnaus, jei nenoriu nuo jo vaikų.
Mano vyras – vienintelis vaikas šeimoje. Turbūt todėl jo mama tiek ir priskreto prie mūsų su idėja apie anūką pirmaisiais santuokos metais. Tačiau mums iš pradžių teko gyventi išsinuomotame bute, paskui mokėti paskolą.
Remontui išėjo daug pinigų. Vaikai tikrai netilpo į mūsų gyvenimo grafiką. Mes daug dirbome, tik kartais pavykdavo kur nors išvykti pailsėti.
Tačiau anyta kalbėjo apie anūką vėl ir vėl. Priėjo iki to, kad ji pati pradėjo mano vyrui kalbėti visokias bjaurastis apie mane. Nutildyti ją buvo sunku.
Prieš 2 metus vyrui paskambino jo teta. Ji labai nustebo, kai pas ją atvažiavo jo mama, kuri liepė tetai perrašyti visą savo turtą jai.
Tačiau teta atsisakė. Suprantama, ji nenorėjo pyktis su giminaičiais. Mes su vyru šios temos nekėlėme, apsimetėme, kad nieko nežinome. Po 2 mėnesių sužinojau, kad laukiuosi.
Naujiena buvo gana netikėta, bet mes su vyru labai apsidžiaugėme. Mums gimė berniukas. Dabar tikrai buvau įsitikinusi, kad anyta bus patenkinta.
Ji su kitais giminaičiais atvažiavo pažiūrėti mūsų sūnaus, tačiau prie visų ėmė kalbėti keistus dalykus, kad ji mus pagąsdino, todėl mes ir susilaukėme vaiko.
Man tada buvo labai nemalonu girdėti iš anytos tokias bjaurastis. Jos požiūris į mane persimetė į mūsų vaiką. Anyta nenori matyti anūko, kartais tik paklausia, kaip jis.
Vyras sako, kad mes patys kalti, bet man atrodo, kad anyta elgiasi žiauriai ir blogai.