Visada grožėjausi mūsų kaimynais. Jau nebejauno amžiaus, o visada kartu, visada už parankės, šypsosi vienas kitam, malonu žiūrėti į tokius santykius, širdis džiaugiasi.
O štai neseniai Janina ėmė rodytis viena, be sutuoktinio. Jį paguldė į ligoninę.
Nusprendžiau aplankyti kaimynę. Janina apsidžiaugė: „Sėsk, Jurgute, gersi arbatos?“ Paklausiau, kaip vyro sveikata. Ji atsakė, kad jis jaučiasi geriau, tik štai lankyti jo neleidžia, o telefonu Juozapas naudotis nemoka. Visas naujienas perduoda slaugytoja.
Nesusilaikiau ir pridėjau, kad visada grožėjausi jų santykiais. „O jūsų vaikai turbūt toli gyvena? Jau suaugę?“ Tačiau išgirdau visiškai netikėtą atsakymą.
„Vaikų mes neturime. O su Juozapu mes pažįstami nuo vaikystės. Jei neskubi, papasakosiu tau mūsų istoriją.“
Man buvo labai įdomu sužinoti ir aš įsitaisiau ant sofos. „Mūsų su Juozu močiutės gyveno viename kaime. Juozas irgi iš ten, o aš miestietė. Kiekvieną vasarą atvažiuodavau pas močiutę, ten mes susipažinome ir susidraugavome. Žaidėme slėpynes, gaudynes, o paskui ir suaugusiųjų žaidimus.
O kartą atėjom mes pas mano močiutę su pranešimu: „Mes tuokiamės“. Aš buvau nėščia. Tuo metu man sukako 14 metų. Močiutė užvanojo man su Juozu per sprandus ir pridėjo „Prisižaidėte“.
Tada viskas buvo labai griežtai, kas lietė moralę. Net suaugusios moterys stengėsi rasti ginekologą nuošaliau, kad nebūtų įrašo „Abortas“. Štai ir man močiutė rado gerą gydytoją, Juozas verkė už durų, o man buvo ne iki ašarų.
Paskui niekada nebevažiavau į kaimą. Šis atsitikimas liko be tėvų žinios. Močiutės pačios viską sutvarkė ir nieko niekam nepasakojo. Mano tėvas buvo labai griežtas ir nežinia, kaip jis būtų sureagavęs, galbūt prilupęs, o gal ir dar rimčiau.
Mes su Juozapu susitikome po 15 metų, mieste, visiškai atsitiktinai. Įsikalbėjome, aš iškart jį pažinau, jis buvo vis toks pat gražus ir drovus vaikinas.
Juozapas pasakė, kad nori palydėti mane namo, kad jam pakeliui. Praeities neprisiminėme. Tuo metu gyvenau bendrabutyje, vyriškių neturėjau. Buvo vienas, kuris siūlė tekėti, tačiau pasakiau jam, kad niekada negalėsiu turėti vaikų, daugiau jis nebeatėjo.
O ant Juozapo piršto pamačiau vestuvinį žiedą. Tą vakarą jis palydėjo mane į bendrabutį, o po mėnesio atvažiavo ir pasipiršo. Per tą laiką spėjo išsiskirti su žmona. Man pasakė, kad jie blogai gyveno, pykosi.
Nuo tada mes su Juozu gyvename kartu, štai jau 30 metų“,- baigė savo pasakojimą kaimynė. Man buvo liūdna klausytis jos istorijos. Keistas tas likimas, tokia meilė ir nėra vaikų. Per griežtai jie buvo nubausti už savo vaikišką klaidą.
„O jūsų močiutės vėliau gailėjosi dėl to, ką padarė? Juk jūs tiek metų kartu?“ – paklausiau aš. „Nežinau, gal ir pasigailėjo, tačiau niekada nieko dėl to nesakė.
Tada mes patys dar vaikai buvome. Bet kokiu atveju nieko ištaisyti nebuvo įmanoma“,- atsakė man kaimynė ir iš jos ramybės aš supratau, kad šį klausimą ji uždavė sau daug daug kartų per ilgus metus.
„Aš vakarais laisva, jei jums ko reikės, štai mano telefono numeris. Visada galiu ateiti pas jus, pasikalbėti.
O jei norite, galiu aplankyti ligoninėje jūsų vyrą, dirbu šalia, man nesunku“,- pasakiau kaimynei. „Ne, ačiū, nieko nereikia, kol kas susitvarkau savo jėgomis. O ir namie sėdėti negaliu, traukia mane pas jį, tiek metų kartu,“ – atsiduso ji.
Išėjau iš Janinos su dvejopais jausmais. Iš vienos pusės man buvo labai gaila jos ir vyro, pragyventi visą gyvenimą be vaikų – tai sielvartas. O iš kitos pusės net pavydėjau šiai moteriai. Man irgi norėjosi taip pamilti ir būti tokia mylima, vieną kartą ir visam gyvenimui.
Sako, kad taip nebūna, o išeina, kad būna, tik štai kaina skirtinga.
Ką jūs galite pasakyti apie šią istoriją? Kodėl pašalinių žmonių nuomonė pasirodo svarbesnė, nei savų vaikų ir anūkų sveikata?
