Rytas. Užbėgau į parduotuvę. Pasiėmiau mineralinio ir prie kasos. Eilėje prieš mane stovėjo kokių 35- erių vyriškis.
Gerai sudėtas, puikiai apsirengęs, tačiau jo išvaizda buvo kažkokia išsibarsčiusi. Jis sumokėjo už brangaus konjako butelį ir išėjo.
– Didelis verslininkas, kuris bankrutavo karantino metu,- pasakė man pardavėja. Nieko neatsakiau. Rytas. Visi ant savo bangos.
– Tikrai! Bankrutavo ir dabar kiekvieną antradienį ir penktadienį ateina ir iš likusių pinigų perka brangiausią konjaką,- pridėjo pardavėja.
Išėjau lauk. Vyriškis stovėjo netoli įėjimo, pastatęs butelį ant suolelio.
– Brangus, bet nekokybiškas,- pasakiau aš.
Jis pažvelgė į mane:
– O kodėl?
Paėmiau butelį ir parodžiau tris skiriamuosius požymius. Jis smalsiai pažvelgė į mane.
– Iš kur tokios žinios?
– Beveik pusmetį pašvenčiau šios produkcijos reklamai. Gimiau Armėnijoje, kaip galiu nežinoti visko apie gerą konjaką.
Jis nusijuokė:
– Jūsų darbas?
– Mano hobis. Kodėl būtent antradieniais ir penktadieniais jūs perkate patį brangiausią alkoholį?
– Mėgstu sistemiškumą.
Abu nusišypsojome.
– O jei sąžiningai?
Jis pasukiojo butelį, atsiduso, paskui pažvelgė į mane.
– Viskas banalu. Draugas išdavė, partneris apgavo, žmona išėjo, o mergina anądien sudaužė mašiną.
– Ir viskas?
Jis nustebęs pažiūrėjo man į akis:
– Argi to maža?
– Jūs atsikratėte žmogaus, kuris nebuvo jūsų draugu, jus paliko žmona, kuri jūsų nemylėjo, mergina sudaužė mašiną, bet liko gyva. O partneris apgavo ir tuo pačiu jūs sumokėjote duoklę daugeliui metų į priekį.
Jis jau plačiai šypsojosi.
– Lyg jūs pastoviai mokėtumėte duoklę?
– Būtinai! Todėl Dievas, kai aš papuoliau į panašią situaciją, davė man kitą sprendimą. Jūs
užgėrėte, o aš pradėjau reklamuoti alkoholį. Pastebite skirtumą?
Jis pasitempė ir šelmiškai pažvelgė į mane.
– O jūs nenorite kavos? Žinau puikią vietą.
– Labai!
– Kodėl jūs mane užkalbinote? – paklausė naujasis mano pažįstamas.
– Profesinė deformacija,- nusišypsojau aš. – Visada visus įtraukiu į pokalbį.
– O jei rimtai?
– Nepatikėjau, kad nusirisite į dugną.
Ignas apmirė ir po poros sekundžių paklausė:
– Kodėl nepatikėjote?
– Nes stiprūs žmonės moka laiku sustoti.
Jis padėjo puodelį ir lėtai priglaudė delnus prie akių, lyg norėdamas jas įspausti. Supratau, kad jis stengėsi sulaikyti ašaras ir suteikiau jam galimybę nusiraminti.
Kai jis atitraukė rankas, patylėjo, o paskui ištarė:
– Mama paprastai taip sakydavo tėvui: „Stiprus žmogus moka laiku sustoti“.
Aš ramiai pridėjau:
– O jūs – savo tėvo sūnus.
Ignas pažiūrėjo į mane ir nusišypsojo:
– Kaip laiku jūs nusileidote į žemę, reklamos deive.
Nusijuokiau, nes prieš daugelį metų mane taip vadindavo buvusi kolegė ir neįtikėtinai talentinga dizainerė. Irma darė tokius maketus, kad visi ateidavo jų pažiūrėti. Tai buvo tikri meno kūriniai. Kiekvienas maketas.
Mes galėjome dar kalbėtis ir kalbėtis, tačiau man reikėjo bėgti, kad „coworkinge“ užsiimčiau mėgstamą vietą prie lango.
– Aš juk neatsitiktinai jus šiandien sutikau? – paklausė Ignas.
Ir aš supratau, kad jam labai norėjosi tikėti, kad jo gyvenimas taps kitoks.
– Neatsitiktinai,- atsakiau. – Tai mano duoklė.
Jis nusišypsojo.
– Argi reklamos deivė turi mokėti?
– Kartais dvigubai,- atsakiau aš.
Ir kol ėjau keliu, braukiau ašaras. Aš jų nesigėdijau. Jos lyg katarsio pasekmė valė suvokimą to, kas buvo svarbiausia.
O svarbiausia visada lieka žmogiškumas.
