Aš manau, kad suaugę vaikai turi padėti savo tėvams, tačiau bet kuri taisyklė turi išimtį. Štai mano mama yra iš tų išimčių sąrašo.
Aš vienintelis mamos vaikas. Nepasakyčiau, kad ji bloga motina, tačiau ir kažkokių artimų santykių su ja nebuvo. Maitino, leido į mokyklą (universitetą apsimokėjau pati), skurdžiai ir vargingai rengė.
Nuo 18-os, netgi nuo 17-os gyvenu savarankiškai. Nuėjau dirbti, mokiausi nuotoliniu, nuomojausi kambarį bendrike, nes mama iš visų jėgų pradėjo tvarkytis asmeninį gyvenimą.
O ką? Turi teisę. Man esant ji diedų į namus nesitampė. Periodiškai pati nenakvodavo namie, tačiau tada jau buvau pakankamai didelė, kad pabūčiau namie viena.
Aš mamos jokiu būdu nesmerkiu už jos norą susirasti diedą. Sunku jai vienai, normalios šeimos niekada nebuvo, su manimi jos santykiai kažkaip nesusiklostė.
Kai man buvo 27, mama gavo neįgalumą. Ji ir anksčiau sirgo, tačiau neįgalumo nesitvarkė, o dabar štai teko. Mamą atleido iš darbo.
Ji kažkur uždarbiavo budėtoja, tačiau pinigų buvo mažai, todėl aš ėmiau jai padėti. Apmokėdavau komunalinius, pirkdavau maistą ir vaistus.
Su asmeniniu gyvenimu mamai taip ir nesusiklostė. Buvo periodiškai kažkokie diedai, pagyvendavo su jais mėnesį-du, o paskui išsiskirdavo. Nežinau, kodėl. Gal mama kalta, gal vyrai buvo nekokie.
Tačiau maždaug prieš pusmetį pas ją atsirado eilinis diedas. Lyg ir išsiskyręs, viską atidavė žmonai ir vaikams, o pats išėjo išdidus ir nepalaužtas.
Savo būsto jis neturi, darbo, kaip supratau, irgi ne. Mama iš pradžių sakydavo, kad jis tuoj tuoj kažkur įsidarbins, bet su įsidarbinimu vis kažkas nesusiklostydavo.
Aš tuo metu dar mokėjau mamai komunalinius, kurie išaugo atsiradus naujam gyventojui. Duodavau pinigų vaistams, pirkdavau maistą.
Kartą atvežiau maisto, o namie tas jos diedas ėmė taršyti maišus ir reikšti nepasitenkinimą, kad mažai mėsos, sūris ne tas, žodžiu, jam nepatiko tai, ką aš atnešiau.
Nieko jam nesakiau, kad jis į namus nieko, be savo subinės ir poros treningų, neatnešė. Tačiau mamai vėliau persakiau pokalbį. Ji tada nutylėjo.
O paskui prasidėjo prašymai įmesti jai pinigų, nupirkti brangesnio sūrio, o tai jos vyras toks, ką aš atnešu, atsisako valgyti, o dešros jam reikia ne virtos, o rūkytos, ir kitos firmos koldūnų.
Priminiau mamai, kad neprivalau išlaikyti jos diedo. Mama nutylėjo, o paskui vėl ėmė prašinėti pinigų. O tai jos vyras žieminių batų neturi, negali nueiti į
darbo pokalbį.
Man visa ši nesąmonė nusibodo. Tai, kad mama užsikorė ant sprando tinginį diedą, tai tik jos problema. Nenoriu jo išlaikyti, o jis to ir siekia. Net pasiekė. Jis dar man diktuos, ką pirkti, po velnių. Ir batus jam turiu nupirkti. O užpakalio pabučiuoti nereikia?
Pasakiau, kad padedu jai paskutinį mėnesį su buto apmokėjimu ir kitomis gėrybėmis, paskui viskas guls ant jos vyro pečių. Mamą tai papiktino. Aš juk dukra, aš privalau.
Jai – privalau, jos sugyventiniui – nė lašo. O pagrindinės išlaidos būtent jam. Juolab jis pilnai darbingas, šikna platesnė už laikraštį, tegu eina dirbti.
Savo pažado laikiausi. Mama apie jį ar pamiršo, ar galvojo, kad aš taip nepadarysiu po jos graudaus „aš tavo motina, tu man gyvybę skolinga“.
Todėl mama pasipiktinusi paskambino, kad dienos bėga, o pinigų nėra. Ir nebus. Aš juk perspėjau.
– Tau nusispjaut, kad mes beveik badaujame?! – šaukė mama į ragelį.
Taip, nusispjaut. Jos kuilio šerti aš nesiruošiu, o ji jo išvyti, kaip suprantu, neplanuoja. Taigi, pati kalta. Tegu dabar sukasi.
– Tau ne gėda, kad aš su negalia į antrą darbą eisiu? – pabandė mama iš kitos pusės.
Ir vėl pro šalį. Man ne gėda. Ji gali neiti į antrą darbą, o išspirti į pirmą savo paršą. Tada visos problemos išsispręs.
Tokių bandymų buvo dar keli, kol tiesiog neužblokavau mamos numerio. Tegu kapstosi pati. Aš savęs kalta nelaikau.
