Kaip sunku atleisti žmonėms. Ypač artimiems. Kai įskaudina ir išduoda artimas žmogus, skausmas būna neįtikėtinai stiprus. Ir atleisti tam žmogui būna taip sunku. Skausmas tiesiog drasko širdį…
Mano dukrai Žanai dabar 11 metų. Su savo tėvu ji matėsi vos porą kartų. Mes su Simu išsiskyrėme, kai dukrai buvo vos dveji. Jis net atsisakė tėvystės ir nemokėjo jokių alimentų.
Tačiau dukra visada žinojo, kad ji turi tėvą, koks jo vardas ir kur jis gyvena. Kartą Simas man paskambino ir pasakė, kad labai nori pamatyti mūsų dukrą. Aš sutikau. Tik jam pakako noro vos valandai. O paskui dingo iš mūsų gyvenimo ilgiems metams.
O vėliau visiškai atsitiktinai sužinojau, kad mano vyras jau turi kitą šeimą – žmoną ir du vaikus. Man buvo labai nemalonu tai girdėti.
Atsitiktinai šį pokalbį su pažįstama išgirdo ir mano dukra. Kai mes su ja po to ėjome namo, dukra staiga man pasakė:
– Mes su tavimi turime pasidžiaugti dėl tėčio. Jis pagaliau išmoko būti tėvu. Tegu jis myli savo vaikus ir jiems būna gera kartu!
Nustebusi pažvelgiau į dukrą. Tokių žodžių, tokios išminties ir gerumo iš jos tikrai nesitikėjau. Juk maniau, kad ji verks arba užduos man krūvą klausimų. Tačiau to nenutiko.
Man buvo taip apmaudu ir skaudu, tačiau dukra parodė pavyzdį, kaip reikia mokėti atleisti. Reikia mokėti paleisti skausmą ir nuoskaudą.
Su laiku aš irgi sugebėjau iš tikrųjų atleisti savo vyrui ir nuoširdžiai mintimis palinkėjau jam laimės ir gėrio…