Nijolė niekuo nesiskyrė nuo kitų moterų. Ji buvo našlė, pati tvarkėsi ūkyje. Sūnus atvažiuodavo retai – pas jį sava šeima, savi rūpesčiai.
Staiga kaime nutiko neįtikėtinas dalykas. Kažkas prie vietinės parduotuvės išmetė grynaveislį šunį.
Gyventojai ėmė jį šerti. Nijolė nusprendė vargšą priglausti ir pasiėmė namo.
Šuo iškart apsiprato ir susidraugavo su Meškiu. Rastinuką Nijolė pavadino Bičiuliu ir džiaugėsi skambiu jo balsu.
Tokį šunį reikėjo šerti mėsa, o Nijolė pati jos nevalgė. Gyveno kukliai. Tačiau kaimynai jai padėjo – jie dirbo vietos sanatorijos valgykloje, štai ir atnešdavo uodeguočiui maisto likučių.
Artinantis žiemai Nijolė susirūpino, ar nesušals toks šuo voljere. Ji paprašė alkoholiko Stasiuko apšiltinti būdą. Taip Bičiulis gavo tikrus rūmus – nė vienas šuo kaime taip prabangiai negyveno.
Stasiukas buvo auksinių rankų meistras, tiesa, nusigėrė iš sielvarto. Anksčiau buvo pavydėtinas jaunikis.
Visas kaimas šventė jo vestuves. Pirmoji kaimo gražuolė Marijona tapo jo žmona. Tačiau ji susirgo, mirė, štai ir įjunko į stiklelį Stasiukas.
Turėjo jie sūnų. Niekam tikusį. Dar jaunystėje „užmynė ant kamščio“. O po Marijonos mirties visai tėvo nebeklausė. Ir nusirito žemyn. Taip ir iškeliavo paskui motiną.
Stasiukas liko vienas. Visi gyventojai jam patikėdavo darbus – auksinės rankos, ne kitaip. Tik štai nesisekė jam. Žmona su sūnum mirė, namas sudegė. Liko lauke. Visi kaimiečiai pažiūrėjo į pelenus, pareiškė užuojautą, o Nijolė priėjo ir tarė:
– Einam namo.
– Nebeturiu aš namų,- atsakė Stasiukas.
– Pas mane einam. Aš tavęs neįkalbinėsiu, nenori – nereikia.
Taip ir apsigyveno dviese. Atprausė, atpenėjo, aprengė girtuoklį. Tiesa, velionio vyro drabužiai buvo didoki smulkiam Stasiukui. Net madingai jį apkirpo.
– Štai pažvelk į save! Juk normalus vyriokas! Nuo šiandien tau – sausas įstatymas. Gersi –
išvarysiu. Aišku? – pasakė Nijolė.
– Taip.
– Štai sūnaus kambarys, čia ir gyvensi. Visą pensiją ant stalo. Ir padėsi man, vyriškų rankų reikia.
Tikrai neteks nuobodžiauti.
– Gerai,- atsakė patenkintas Stasiukas.
– Laisvas. Šiandien išeiginė, o nuo rytojaus pradedame gyventi pagal grafiką.
Pirmąkart per pastaruosius 5 metus jis miegojo švarus ir normalioje lovoje. Nijolė visada buvo gera šeimininkė. Jos namai visada sutvarkyti ir kvepia skaniu maistu.
Daugelis kaimiečių juokėsi iš jos, sakė, kad ji įsimylėjo Stasiuką, todėl pasikvietė jį namo. Bet paskui apkalbos nutilo. Stasiukas nebegėrė, kaip jo nemasino buvę draugai.
Praėjus pusmečiui pas Nijolę atvažiavo sūnus su vaikais. Giminaičiai gerai elgėsi su Stasiuku, priėmė kaip šeimos narį. Andrius paprašė motinos neskriausti, o tai jis už save neatsako. O Stasiukas nė nemanė, jis buvo dėkingas šiai moteriai.
Nijolė palydėjo sūnų su šeima į autobusą. Grįžo namo, o Stasiukas verkia.
– Kas nutiko? – apstulbo ji.
– Nijolyt, ačiū tau už viską. Tu net neįsivaizduoji, kaip aš tau dėkingas.
– Tai tik tavo nuopelnas. Aš tik sudariau tau normalias sąlygas. Nagi kaisk arbatą, valgysim pyragą.
