Su vyresniąja seserimi Loreta niekada nebuvome draugiškos. Atsiliepė ir 9 metų amžiaus skirtumas, ir ypač tai, kad mūsų tėvai buvo skirtingi.
Loretos tėvas prasigėrė ir mirė nuo kepenų cirozės, mama su palengvėjimu atsiduso, palaipsniui pamiršo visas tas išgertuves, skandalus ir muštynes, vykusias jų šeimoje beveik kasdien, o po metų ištekėjo už mano tėčio ir susilaukė manęs.
Loreta kažkodėl ėmė nekęsti manęs nuo pirmos dienos, kai mama grįžo iš gimdymo namų. Turbūt matė manyje konkurentę dėl mamos dėmesio ir meilės. Kaip mama nesistengė, kad mes gyventume draugiškai, kaip seserys, nieko nesigavo. Kai nebūdavo tėvų, Loreta mane visada terorizuodavo, o kai jie būdavo namuose, tiesiog nepastebėdavo.
Žinodama blogus vyresniosios dukros genus (močiutė irgi buvo alkoholikė), mama labai pergyveno, kad Loreta nežengtų jų pėdomis. Mamos kontrolė visada erzino Loretą, ji bandė pasiekti savo, provokuodama mamą konfliktams priekaištais, kad yra nemylima ir su ja elgiamasi visai kitaip, nei su manimi.
Kai sukako 14, Loreta iškėlė ultimatumą dėl atskiro kambario ir tėvams teko susispausti. Aš apsigyvenau su jais nedideliame miegamajame, atsitvėrusi vietą rašomuoju stalu, o Loreta kaip ponia – svetainėje.
Man buvo labai apmaudu, tačiau ši sesers „pergalė“ kuriam laikui ją nuramino ir begalinės priekabės iš jos pusės baigėsi.
Taip sąlyginai ramiai praėjo 4 metai. Praėjus maždaug porai mėnesių po jos pilnametystės Loreta grįžo namo gerokai įkaušusi ir ne viena. Už jos nugaros stypsojo kažkoks niūrus kriminalinės išvaizdos tipas.
Tėvai nustėro, o sesuo pareiškė jiems, kad čia jos sužadėtinis ir jie gyvens jos kambaryje.
Tėtis tada įsiplieskė, čiupo Loretą už rankos ir ištempė lauk iš buto. Banditas užstojo „žmoną“, kilo muštynės, tačiau atvykusi policiją išvežė į nuovadą ir banditą, ir girtą seserį.
Iš policijos Loreta grįžo po paros, tačiau tėvas neįleido jos namo, pasakė, kad ji dabar suaugusi „mergaitė“ ir jos laimė – jos rankose. Jokie mamos įkalbinėjimai jo neveikė. Tėtis trumpai ir aiškiai paaiškino savo poziciją:
– Aš ant jos nė karto balso nepakėliau, maitinau, girdžiau, rengiau, išmokslinau, o ji šit kambarį užgrobė, o iš dėkingumo dar ir kažkokį kriminalinį pas mus gyventi atsivedė. Tegu eina pas jį ir jis dabar bus „tėtis“.
Taip Loreta dingo iš mūsų buto. Širdies gilumoje džiaugiausi, kadangi išsikrausčiau nuo savo stalo į didžiulį, kaip man tada atrodė, kambarį.
Loreta dingo iš mano regos lauko, aš net nežinojau, kur ji, kuo užsiima ir kaip gyvena. Mamos neklausinėjau, nors kartais matydavau užverktas jos akis, ji pergyveno dėl vyresnėlės, taip nevykusiai pradėjusios suaugusiųjų gyvenimą.
Trise mes gyvenome draugiškai, baigiau mokyklą, įstojau į universitetą, o paskutiniame kurse mūsų šeimoje prasidėjo didelės problemos. Tėtis rimtai susirgo. Mes jį palaidojome po pusmečio, gydytojai atsisakė daryti operaciją, teigė, kad nėra vilties. Mama labai pergyveno ir iš nervų susigadino savo sveikatą.
Ji pragulėjo beveik 8 mėnesius, iš energingos moters virtusi sunykusia senute. Jau prieš mirtį mama man davė Loretos telefoną ir paprašė paskambinti jai, kad atsisveikintų. Sesuo, išgirdusi mano balsą, ėmė kalbėti pašaipiu tonu ir tyčiotis iš mamos ligos. Pasikalbėti su ja nepavyko ir aš išjungiau telefoną. Mama tada labai nusiminė, o po kelių dienų jos nebeliko.
Dar kartą paskambinau Loretai ir pranešiau jai laidotuvių laiką. Ji burbtelėjo kažką lyg: „Aišku“, tačiau laidotuvėse taip ir nepasirodė. Sesutė apsireiškė tik trečią dieną po laidotuvių. Ne gedėti mamos, o dalintis buto. Vargiai pažinau Loretą.
Tai buvo akivaizdžiai smarkiai gerianti moteris, išpurtęs veidas rodė rimtas inkstų problemas, tačiau „paveldėtoja“ elgėsi labai užtikrintai:
– Na ką, Vilte, kaip dalinsimės, sąžiningai ar po lygiai?
Su tokiais kvailais juokeliais ji slampinėjo po butą ir landžiojo į visus kampus. Tylėdama 5 minutes ją stebėjau. Sesuo neištvėrė pauzės ir pasipiktino:
– Ko tyli, tavęs klausiu, pati parduosi ir pinigus pasidalinsime ar padėti? Aš tau greitai tokį agentą surasiu, kad nesuabejosi!
Pagrasinusi Loreta įsispoksojo į mane, o aš ramiai atsakiau:
– Kodėl turėčiau parduoti savo butą? Tu čia ne prie ko. Butas buvo tėčio, jis jį perrašė man dar būdamas gyvas, todėl dink iš čia geruoju, be policijos, jie turbūt tave pažįsta, pagyvensi po jų stogu kurį laiką.
Loreta pažaliavo iš pykčio, dar porą minučių rėkavo kažkokius keiksmus, o paskui, spyrusi koja pasipainiojusiam katinui, trenkė durimis, net tinkas pabiro, ir išėjo.
Daugiau su ja nesusitikome ir tikiuosi, nesusitiksime.
