Gyvenime nebūčiau patikėjusi, kad kažkas gali pasakyti, jog mes su vyru „pasikėlę“. Nieko tokio nebuvo, kad apie mus taip galvotų.
Ir man, ir vyrui beveik 50 metų. Abu antrą kartą santuokoje, aš vaikų neturiu, kažkaip nesusiklostė, sutuoktinis turi suaugusią dukrą. Gyvename kartu apie 10 metų.
Kęstas gyveno savo name už miesto, aš miesto bute, tačiau nusprendžiau persikelti pas jį. Ir nepasigailėjau, kažkaip iškart įpratau prie ramaus ir vienodo gyvenimo kaime. Į svečius pas nieką nevažinėjame, pas mus irgi nedažnai būna svečių, tik vyro dukra Inga kartais lanko.
Mes su ja iškart ėmėme sutarti. Poilsiauti mes su Kęstu važiavome vos kartą, surengėme kažką panašaus į povestuvinę kelionę. Kaip mums patiko prie jūros, negaliu apsakyti.
Nusprendėme, kad išėję į pensiją parduosime viską ir nusipirksime namą prie jūros. Na žinoma, tai buvo tik svajonės, bet tik įsivaizduokite, joms buvo lemta išsipildyti.
Mirė Kęsto dėdė ir paliko jam savo 3 kambarių butą mieste. Tada mes vėl pagalvojome apie persikėlimą prie jūros. Taip ir padarėme. Pardavėme dėdės butą, išėjome iš darbų ir išvykome.
Vyro namą pavedėme parduoti jo dukrai Ingai. Mergina gana greitai rado pirkėjus ir pervedė mums dalį pinigų, o antrą dalį Kęstas atidavė Ingai.
Taip mes ir apsigyvenome savo jaukiame namelyje pajūrio regione. Darbus radome greitai. Tarp giminaičių greitai pasklido gandas apie mūsų persikėlimą prie jūros, štai tada jie greitai mus prisiminė, kurgi ten prisiminė, baisiai pasiilgo! Ėmė važinėti visi: ir seserys, ir broliai, ir tetulės, ir devintas vanduo nuo kisieliaus!
Mes lyg ir ne prieš, tai atvažiuoja tuščiomis kišenėmis, pamaitink juos, pagirdyk, paskui dar tvarkyk paskui juos! Žinoma, ne visi taip begėdiškai elgėsi, pavyzdžiui, Kęsto sesuo su dukra, Inga su savo šeima. Tai jie ir laukiami svečiai pas mus, o visiems kitiems giminaičiams parodėme duris.
O tai žiū kaip patogiai įsitaisė – už būstą pajūryje mokėti nereikia, tai dar jiems stalą nukrauk, gėrimų įpilk, pramogas suorganizuok. O patys nė šokoladuko neatveža. Užtai važiuoja dar su vaikais ir anūkais.
Kai giminaičiai suprato, kad nemokamas viešbutis užsidarė, jie pavadino mus „pasikėlusiais“, neva giminės pažinti nenorime. O tai, kad jie mūsų nenorėjo pažinti, kai gyvenome kaime, vadinasi, nesiskaito.
