Turiu puikią žmoną, su kuria santuokoje gyvename jau 10 metų. Vaikų mes neturime. Kaip sakoma, Dievas nedavė.
Anksčiau mano mama dažnai užsimindavo, kad norėtųsi pačiūčiuoti anūkus. Paskui ji ėmė demonstratyviai dūsauti, kalbėdama:
„Turbūt mirsiu taip ir nepamačiusi anūkų“. Dėl to, kad mes neturime vaikų, ji kaltino išskirtinai mano žmoną.
Iš pradžių artimo žmogaus elgesys kėlė įtampą, paskui mes su Ūla nusprendėme nekreipti dėmesio. Juk kiek mes neaiškinome, kad tai „asmeninis vyro ir žmonos reikalas“, „mes dirbame ties tuo klausimu“, mama nenorėjo nieko suprasti.
Kartą per išeigines mama užsuko pas mus į svečius. Kai mama peržengė slenkstį, ant stalo jau garavo arbata, o orkaitėje kepė pyragas. Mes meiliai bendravome, bet paskui mielas mūsų pokalbis ėmė didinti apsukas. Ir mama išsitarė:
– Aš išauklėjau puikų sūnų! Tu teisi, Ūla! Tačiau vyrui reikia įpėdinio, o man anūko! Sprendžiant iš to, kad jo dar nėra, tavęs negalima pavadinti gera žmona! – netikėtai mums su žmona pareiškė motina.
– Mama, kaip tau ne gėda! Kam tu atvažiavai? Sugadinti mums nuotaiką? – gana griežtai sušukau aš.
– O ką aš neteisingo pasakiau?
Nuo žmonos priklauso vyro laimė. O ji negali būti pilna, jei vyras netapo tėvu! Negali pati pagimdyti, šiandien daug būdų atlikti su tai medicinos pagalba! – iš visko sprendžiant, mama nesuprato, kaip toli ji nuėjo.
– Ponia Irena, mes su vyru kaip nors patys išsiaiškinsime reprodukcijos klausimus. Tai mūsų asmeninis reikalas! – Ūlužė jau vos neverkė.
– Kažko ilgai jūs aiškinatės! O tavo laikrodukas, mieloji, tiksi! Dar truputis ir tau gimdyti jau bus per vėlu!- atrodė, mama sąmoningai stengiasi įskaudinti Ūlą.
– Mama, nagi važiuok namo.
Mama nutaisė įsižeidusį veidą, pasuko durų link. Pakeliui pareiškė, kad aš nedėkingas sūnus. Neva ji stengiasi mano gerovei.
Po to, kai su žmona likome vieni, ji davė valią jausmams. Ūla verkė balsu.
– Kodėl ji pastoviai lenda prie mūsų su vaikais? Tai juk mūsų reikalas! Kodėl dėl visko kaltina mane? – beveik šaukė Ūla pro ašaras.
Visą vakarą raminau žmoną ir bandžiau nusiraminti pats. Šimtąkart pasigailėjau, kad sutikau tądien sėsti su mama prie stalo. Ji juk net po kelių dienų nesiteikė atsiprašyti Ūlos.
Suprasdamas, kad mama nenusiramins, kol pas mus neatsiras vaikai, nusprendžiau dabar visas šventes švęsti be jos. Bus sveikesni nervai.
