Pas mane su anyta Janina Mykolaitiene visada buvo normalūs santykiai. Aš taip manau, dėl to, kad mes niekada su ja kartu negyvenome – nebuvo nesantaikos akmenų ir dingsčių konfliktams.
Kai susitikome su būsimu vyru Ignu, jis su mama gyveno 2 kambarių bute, aš – su savo tėvais irgi tokiame pat bute.
Susituokę iškart nusprendėme, kad nuomosimės būstą ir taupysime nuosavam butui. Tegu 1 kambario, bet savam.
O paskui nutiko taip, kad mirė mano močiutė. Palikimą pasidalijome su tėvais ir pinigų užteko pirmam įnašui paskolai 3 kambarių butui.
Ir štai mes su vyru sėkmingai persikėlėme. Su vaikais nusprendėme palaukti, kol neišmokėsime didžiosios dalies paskolos. Laimei, amžius nespaudžia: man 26 metai, vyrui – 29.
Abu dirbame, nieko netrūksta, pinigus atidedame paskolos išmokėjimui. Periodiškai lankome mano tėvus ir jo mamą. O taip niekas į mūsų gyvenimą nelenda.
Tačiau Janina Mykolaitienė turi seserį, ji gyvena Kretingoje. O jos dukra Lina atvažiavo pas mus į Vilnių mokytis.
Čia susipažino su vaikinu, už jo ištekėjo ir apsigyveno vyro motinos, t. y. jos anytos bute. Praktiškai iškart, vieną po kito pagimdė du vaikus. Buvome susitikę su jų šeima keletą kartų, bet, pasakysiu, Lina man nepatiko.
Su ja nėra apie ką pakalbėti, ji kažkokia infantili. Pas ją vieni pampersai ir mišinukai galvoje, o daugiau niekuo domėtis nenori.
Suprantu – maži vaikai, bet aš irgi turiu draugių su vaikais, tai jos ant gyvenimo bangos. Neužsidarė namuose, mes su jomis kartais ištrūkstame į restoraną ar SPA. Ir visada yra bendrų temų pokalbiams, išskyrus vaikus.
Tai va, nutiko tai Linai bėda: susipyko ji su savo anyta. Ir taip smarkiai, kad ta ją su vyru ir vaikais išmetė per slenkstį. O pas Liną iš artimų žmonių čia tik teta, mano anyta. Ir štai ji skambina jai pasiskųsti:
– Teta Janina, vai bėda bėda! Mus anyta iš namų išvijo, mums su vaikučiais nėra kur eiti.
O mano anyta – geros dūšios, ėmė ir pasiūlė:
– Tai atvažiuokite pas mane, pagyvensite, kol viskas pas jus susitvarkys.
Žodžiu, atvažiavo jie pas ją gyventi. Anyta jiems išskyrė didįjį kambarį. Praėjo mėnuo, du, o gyvenime niekas nė nemano tvarkytis.
Janina suprato, kad padarė klaidą. Nors ji ir myli vaikus, tačiau gyvenimas su dviem mažamečiais išdykėliais viename bute pasirodė nesaldus. Be to, Linos vyras jai svetimas žmogus. Jai vienoje erdvėje su juo nekomfortiška.
– Įsivaizduojate, – kartą pasiskundė mums anyta, kai buvo pas mus svečiuose,- aš vakare po darbo ir taip vos gyva paršliaužiu, o bute triukšmas ir alasas. Vaikučiai spiegia, Linutė niekaip negali jų nuraminti. O čia dar Jonas amžinai nepatenkinta mina vaikšto, lyg tai aš juos nuskriaudžiau.
Aš tada taktiškai nutylėjau. Man atrodė, jau suprantu, kurlink anyta suka. Taip ir buvo. Atėjo ji eilinį kartą pas mus į svečius.
– Vaikeliai, – sako,- aš čia pagalvojau ir štai ką nusprendžiau: persikelsiu aš pas jus, kol pas Linutę su vyru problemos neišsispręs. Ji juk nekalta, kad jos anyta tokia ragana pasirodė – išvijo juos iš namų. Pas juk juk 3 kambariai, o jūs tik dviese. Mums visiems vietos užteks.
– Janina,- atsakau aš,- o gal esmė ne anytoje ir ne pačioje Linoje, o tame, kad jie kartu gyveno? Aš taip nenoriu. Pas mus su jumis normalūs santykiai, bet aš neįsitikinusi, kad jie tokie ir liks po kelių bendro gyvenimo savaičių.
– Na ką tu, Julyte, – tikino mane anyta, – ko mums su tavimi pyktis? O taip, kaip aš siūlau, visiems bus gerai.
Tačiau vyras palaikė mane.
– Mama,- tarė jis,- visiems gerai – tai kam? Tau, kuri senatvei artėjant priversta keltis į svetimus namus? Mano žmonai, kuriai teks savo virtuve su antra šeimininke dalintis? Ne, gerai bus tiktai Linai. Taip jie iki savo antro vaiko pilnametystės tavo bute gyvens. O mūsų visi planai – šuniui po uodega! Janina įsižeidė.
– O tau Linutės negaila?
– Ne, negaila,- atsakė Ignas. – Jie su vyru suaugę žmonės, turi du vaikus. Laikas būtų išmokti spręsti savo problemas, o ne gyventi svetima sąskaita.
– Bet Lina „dekrete“, o jos vyras taip mažai uždirba, jiems nėra iš ko išsinuomoti buto,- tęsė anyta.
– Tai tegu Lina su šeima važiuoja pas savo mamą į Kretingą,- įsikišau aš. – Kodėl jie užgriuvo jums ant galvos?
Anyta ignoravo mano žodžius, tik piktai pažvelgė, neva, ko kišuosi į šeimos reikalus. Ir vėl atsigręžė į sūnų.
– O manęs tau negaila? – paklausė ji.
– Ir tavęs negaila,- atsakė Ignas. – Tu pati supratai, kam ryžaisi. O sprendžiasi ši situacija paprastai: duodi jiems 2 savaites ir tegu nešdinasi iš tavo buto patys spręsti savo problemas. Galiausiai tegu Lina atsiprašo savo anytos – karūna nenukris.
– Kokie gi jūs beširdžiai! – atsisveikindama metė Janina Mykolaitienė ir išėjo, trenkusi durimis.
Štai taip mes su vyru likome be kaltės kalti. O ta Lina šaunuolė: maža to, kad su savo anyta susipyko, tai dar ir mane su maniške supykdė.
