Visai neseniai perskaičiau moters, kuriai apie 60, straipsnį. Ji pasakojo savo santuokos, kurią ji sudarė jau brandaus amžiaus, istoriją.
Ji rašė apie tai, kad pavargo nuo savo sutuoktinio. Turėjo vilčių, kad senatvė bus rami ir graži. Juk į vyrą dėjo dideles viltis, tačiau viskas išėjo kitaip.
Kaip pasirodė, vyriškiui namų ruoša buvo svetima. Jis nieko nedarė buityje, netvarkė buto, neruošė maisto, tik reikalavo iš moters, kad ji rūpintųsi jo racionu.
Sakė, kad jei jie gyvena jo bute, ji privalo juo rūpintis. Moteris pati turėjo savo būstą. Ji paprasčiausiai jį nuomojo, kad turėtų pasyvias pajamas savo šeimai.
Moteris neištvėrė, kai į jų namus atvežė jos sutuoktinio anūką. Vyro vaikai nusprendė numesti berniuką seneliui, o šis savo ruožtu perkėlė atsakomybę už vaiką ant savo sutuoktinės.
Berniukui šešeri, galite įsivaizduoti, kaip su juo sunku. Kiek jėgų ir laiko reikia išeikvoti jo auklėjimui, linksminti vaiką, užsiimti jo vystymusi. O moteris juk nejauna, tokio entuziazmo, kaip prieš kokį 20 metų, nebeturėjo. O ir nesinorėjo jai į visa tai įsitraukti.
Ji suprato, kad gyvenimas po vestuvių tapo žymiai sunkesnis, nei iki jų. Kiek darbų reikėjo atlikti namuose, tiesiog ne jos jėgoms, dar ir anūką užkorė ant sprando, net ne jos anūką.
Moteris ėmė rimtai svarstyti apie skyrybas. Štai aš ir pažiūrėjau statistiką ir pasirodė, kad vyresnio amžiaus moterys nenori tuoktis.
O priežastis tame, kad kuo vyresnė tu daraisi, tuo sunkiau rasti vyrą, kuris pilnai tau tiktų. O keisti savo gyvenimą ir įpročius tokiame amžiuje niekas nenori.
