Mamyte, labas. Kaip reikalai, kaip sveikata, ką veiki?
– Sveika, dukra. Tai va, užsiimu namo pardavimu, pirkėjai atsirado, ir kainą gerą siūlo.
– Štai ir teisingai. Seniai sakiau, kad parduotum ir pas mus į miestą persikeltum. Toks didžiulis namas ir viena gyveni. Reikia rasti kažką tinkamo tau, galiu padėti.
– Aš turiu nusižiūrėjusi vieną butuką gerą, netoli jūsų. Skubiai parduoda, labai žema kaina. Verutė, mano draugė, ten arti gyvena, pasakė man.
– Na puiku. Galėjai manęs paprašyti, kartu būtume kažką radę. Ar liks pinigų po namo
pardavimo?
– Žinoma, liks. Dėsiu indėlį į banką, augs procentai ir gyvensiu iš jų. Pensija, pati žinai, centai. Pagyvensiu kol kas sau… Noriu prie jūros su Veronika nuvažiuoti.
Kai mūsų vyrų nebeliko, mes daug metų niekur nevažiavome, norisi pailsėti. Indaplovę noriu nusipirkti, seniai apie ją svajojau…
– Ta prasme, indaplovės prireikė… Net aš jos neturiu ir nieko, gyvenu kažkaip… Juk pati žinai, kad mums amžinai trūksta pinigų…
– Irma, jums po 40 metų jau, mokykitės gyventi patys ir užsidirbti savo norams. Mes su tėvu ir taip jums padėjome butą nusipirkti, baldus. Gal kito darbo pasieškokit, jei neužtenka?
– O jums nebuvo kur pinigų leisti, savo jau atgyvenote, o mums, jauniems, dabar sunku pinigus taupyti. Išvis tėvai tam ir reikalingi, kad padėtų!
– Tai kaip čia, aš iki mirties turiu jus aprūpinti dabar? Šį namą mes su tėvu pasistatėme, tave išmokslinome, už vyro išleidome, būstu aprūpinome. Gyvenkite, dirbkite. O man kada gyventi? Man jau nebe tiek daug laiko liko, jau metų kiek…
– Aišku. Na, gyvenk kaip išmanai. Vienintelei dukrai nenori padėti. Po jūras geriau trankytis, pinigus švaistyti. Tu išvis dar anūką turi. Galėtum jam ką nors išskirti.
Elenai liko nemalonios nuosėdos po pokalbio su dukra. Manė, pasidžiaugs už ją, bet ne. Dar ir apkaltino. Na nieko, tegu pratinasi.
