Mano sūnus jau metus lanko vaikų darželį. Ir būtent metų pabaigoje jį ištiko naujas raidos šuolis.
Elgesys tapo pasibjaurėtinas, kokių priemonių nesiėmiau. Bandžiau kalbėtis ir ramiai, ir baudžiau, ir aiškinau, kodėl negalima taip elgtis. Žodžiu, dariau viską, ką galėjau.
Rezultatas buvo, tačiau mano triūsas taip ir negalėjo išvaryti iš mažiaus viso neklusnumo. Todėl nuvedusi jį į darželį iškart nusprendžiau papasakoti apie elgesio permainas pedagogei: pranešiau apie sūnaus judrumą ir maištavimą.
Mūsų auklėtoja su mumis nuo pat lopšelio, ji man visada simpatizavo. Ir nė karto nebuvo taip, kad ji negražiai pasielgtų su vaiku.
Situacija buvo prieš Kalėdas. Nuėjau pasiimti vaiko iš darželio. Kaip įpratusi, klausinėju jo, kaip praėjo diena, ką jie veikė darželyje. Jis man pasakoja, kad jie darė kalėdinį atviruką.
Tačiau auklėtoja pasakė, kad sūnaus atvirukas – tai visiška nesąmonė ir jo negalima dovanoti jokiais būdais. Labai nusistebėjau sūnaus pasakojimu. Patikėjau nenoriai, kadangi auklėtoja niekada nedarė blogo įspūdžio, nors aš galėjau ir klysti.
Ir tuo pat metu pagalvojau – negi sūnus man meluotų? Žodžiu, nusprendžiau išsiaiškinti situaciją jau rytoj.
Kol ėjome į darželį, galvoje sukosi frazės ir dėliojosi dialogo planas. Ir jei iš pradžių aš norėjau sukelti skandalą, tai paskui supratau, kad su niekuo nesibarsiu – iš pradžių išsiaiškinsiu, ar tai tiesa, o paskui jau žiūrėsiu.
Mes atėjome, sūnus persirengė ir nubėgo į grupę pas vaikus. Paprašiau auklėtojos Vitalijos skirti porą minučių pokalbiui. O paskui ėmiau kamantinėti ją apie atsitikimą su atviruku. Tiksliai perdaviau jai sūnaus žodžius.
Ji man tuoj pat paaiškino, kad taip, buvo panašiai, bet ne visai taip, kaip nupasakojo vaikas. Pasirodo, Nedas elgėsi labai blogai. Kai visi vaikai ramiai sėdėjo ir piešė, jis bėgiojo ir trukdė.
Kai pedagogei visgi pavyko jį pasodinti prie stalo ir užkirsti kelią šokinėjimui ten-šen, jis ėmė išdykauti su pieštukais. Ir vietoje to, kad nupieštų gražų atviruką, tiesiog jėga spaudė pieštukais popierių, kol jis suplyšo.
Galiausiai padarė suplėšytą, ištepliotą atviruką. Ir auklėtoja pasakė, kad tokį atviruką dovanoti negražu, nes jis suglamžytas, suplėšytas ir subraižytas.
Visa tai išgirdusi iš auklėtojos lūpų, atsidusau su palengvėjimu. Labai pergyvenau, kad apsirikau dėl mylimos auklėtojos ir ji yra nekompetetinga, be priežasties kritikuodama sūnaus darbelį.
Bet išties, tai sūnus man papasakojo tik dalį tiesos. Lyg ir mažas dar, o jau toks gudrutis!
Atsiprašiau auklėtojos Vitalijos už nesusipratimą. Ji pasakė, kad nėra už ką atsiprašinėti.
Pažadėjau pasikalbėti su sūnumi apie tai, kad reikia pasakoti visą tiesą, o ne slėpti kažkokias detales, taip parodant kitus žmones blogesniais.
Tuo pačiu supratau, kad galbūt vaikas papasakojo istoriją taip, kaip suvokė ją pats. Visgi jis dar ne toks didelis, kad gebėtų atlikti savianalizę.
Jam viskas atrodė taip, lyg auklėtoja neįvertino pastangų. O į tai, kad pats jų neįdėjo, jis nekreipė dėmesio. Bet kokiu atveju džiaugiuosi, kad išsiaiškinau situaciją.
