…tačiau vyras dažnai nekreipia į jas dėmesio. Kaip nekreipia dėmesio į ligos požymius. Arba nušalimo; jo irgi galima nepastebėti.
O paskui vyras apstulbęs ir prislėgtas: jį palieka! Jo nebemyli ir nebenori su juo būti. Kokia niekšybė, kokia apgaulė! O juk tokį pražūtingą šaltį santykiuose sukūrė jis pats. Pats užšaldė meilę…
Šaltuose santykiuose moteris iš visų jėgų siunčia pavojaus signalą. Ji žūva be dėmesio ir švelnumo. Visomis prieinamomis priemonėmis siunčia pavojaus signalą: isterikomis, ligomis, kartais net išgėrinėjimu.
Skandalais, reikalavimu kažką nupirkti. O vyras nesupranta, kame reikalas. Ir taip pat barasi, kaltina, nenorom atveria piniginę…
Antras signalas, paskutinis SOS – moteris užmezga pažintis ir ieško dingsties išeiti į svečius ar dar kur nors. Su kažkuo susirašinėja, valandomis kalba telefonu… Ir skandalai jau nesibaigia. Tai meilės agonija. Tačiau vyras nesupranta signalų prasmės.
O paskui skandalų nebelieka. Ir ateina visiškas susvetimėjimas ir abejingumas. Dabar moteris pati vengia prisilietimų ir artumo; ji šalta lyg Ledo Karalienė. Jos širdis užšalo. Ir jausmai žuvo.
Ir dabar yra du variantai: taip ir gyventi šaltyje iki gyvenimo pabaigos, kartu sprendžiant buitinius klausimus. Arba skirtis. Todėl kad susijungimo šioje stadijoje jau nebus. Tai paskutinė atšalimo stadija.
Kartais tereikia tik: šiek tiek daugiau dėmesio, švelnumo, meilės. Apkabinimų ir bučinių. Mažų dovanėlių. Gėlyčių. Gero žvilgsnio.
Apkloti antklode naktį ar paklausti: „gal kažko nori?“ Arba pavadinti: „mano miela mergaite“.
Arba pasakyti: „Aš tave myliu!“ Taip mažai, tiesa? Bet mums išties tereikia tiek nedaug. Negi savo moteriai neįmanoma duoti tiek nedaug?
Tai ne ji reikli ir gudri lapė. Tai jūs neįtikėtinai šykštūs – taip norisi pasakyti šaltiems žmonėms. Kurie taip karštai kaltina moterį už tai, kad ji išėjo…
Bet paprastai sakyti tai jau vėlu. Nes moterys negrįžta, jei išėjo iš tikrųjų…