Tik brandžiame amžiuje ateina suvokimas, kad mes ne taip nugyvenome savo gyvenimą, kaip norėjome.
Tačiau ne visada yra galimybė ką nors pakeisti. Pavyzdžiui, aš jau nebeturiu šansų, juk man 68 metai. Ir aš dabar baisioje depresijoje, juk visą gyvenimą pragyvenau ne taip, kaip planavau. Ir nors likusius metus noriu praleisti taip, kaip man patinka.
Mečiau darbą, kuris niekada nenešė malonumo. Taip, su pinigais prasidėjo problemos, kadangi mano pensija vidutinė. Bet užtai turiu laiko sau ir savo pomėgiams.
Pirmąkart per ilgus metus galėjau pasivaikščioti parke ir susitikti su draugėmis. O štai dukra, sužinojusi, kad nebedirbu, neapsidžiaugė už mane. Jos veide įskaičiau nepasitenkinimą. Jis vos laikėsi, kad manęs neaprėktų.
Tiesiog iki tol aš jai padėdavau pinigais, o čia ji suprato, kad „piniginė užsivėrė“. Bet aš juk ne amžina. Ji pakankamai suaugusi, kad prisiimtų atsakomybę už savo gyvenimą.
Dukra siūlė man susirasti kokį nors uždarbį. Atsisakiau. Aš siekiu ne to. Aš juk neprašau jos pinigų, kažkaip susitvarkau. Tegu ji dabar kliaunasi ne manimi, o savo vyru.
Neseniai dukra pasakė, kad nori dirbti. Dabar reikalauja, kad aš sėdėčiau su 3 anūkais. Reikia ne tik juos prižiūrėti, bet ir atlikti ruošos darbus, juk dukra nespėja. Kelis kartus bandžiau jai padėti, bet ji amžinai kažkuo nepatenkinta.
Man nusibodo prie visų taikytis. Noriu pagyventi sau, o ne būti tarnaite ir nemokama aukle. Negi net senatvės negaliu praleisti ramybėje?