Salvijus kažkodėl nesipiršo Agnei, nors jie buvo kartu ne pirmus metus. Matyt jam patiko laisvi santykiai. Juolab nesinorėjo nieko įsileisti į savo viengungio irštvą.
Agnė labai norėjo šeimos, juk mylėjo Salvijų. O dar norėjo nusipirkti butą. Jei antrąjį norą ji galėjo išpildyti be mylimojo dalyvavimo, tai pirmojo – niekaip.
Ji taupė visame kame ir iš kiekvienos algos atidėdavo tam tikrą sumą, kad artimiausioje ateityje nusipirktų būstą.
Tačiau Salvijaus neryžtingumas ją baugino. Jei moteris užvesdavo kalbą apie tai, išgirsdavo vienintelę frazę: „Aš nepasiruošęs“.
Tokiais momentais Agnė bardavo pati save, kad kenčia ir laukia. Ji tikėjosi iki paskutinio ir laukė lemtingų piršlybų.
Bet veltui – po kurio laiko Salvijus tiesiog dingo. Jis net į skambučius nustojo atsakinėjęs. Tada Agnė ir suprato, kad jos nebuvo jo ateities planuose, ji buvo tiesiog žaisliukas.
Ilgai neatsigavo Agnė po tokios išdavystės, bet paskui visgi atgijo. Ji pradėjo dirbti dar daugiau, kad įgyvendintų nors buto klausimą. O ir darbas padėdavo pamiršti liūdnas mintis.
Ir jai pavyko – po 2 mėnesių ji persikėlė į savo 2 kambarių butą.
Kraustymosi dieną Agnė nuėjo į parduotuvę maisto. Prie laiptinės ji pamatė mažą pilką kačiuką.
Jis taip gailiai kniaukė, kad ji negalėjo praeiti pro šalį, nors, žinoma, pasiimti gyvūną pačią pirmą dieną moteris nesiryžo.
Bet jai pagailo mažylio – labai jau jis sušalo ir permirko. Be to, jį galėjo išgąsdinti koks nors šuo.
Taip pas Agnę atsirado mylima katytė Alisa. Gyvūnas labai prisirišo prie naujosios savo šeimininkės ir pamilo ją besąlygiška meile.
Tačiau netikėtai apsireiškė Salvijus ir pasiūlė pradėti viską nuo pradžių. Jis buvo toks dėmesingas ir švelnus, kad Agnė ištirpo.
Ji net neatkreipė dėmesio į tai, kad jis jai paprasčiausiai kabina ant ausų makaronus. Ji juk buvo užvaldyta savo svajonės – tikėjosi, kad jiems pavyks sukurti tikrą šeimą.
– Manau, mums jau metas įteisinti santykius. Tik tą katę kam nors atiduok. Bute jai ne vieta,- kartą pareiškė Salvijus.
Agnė atsisėdo ant fotelio ir susimąstė. Ji tiek metų laukė piršlybų, o čia staiga toks posūkis.Tačiau atsisakyti Alisos ji nesiruošė. Nenorėjo išduoti gyvūno. Be to, tam nebuvo priežasčių.
– Agne, neapsunkink visko. Katė – tik gyvūnas, o ne šeimos narys. Tu turi pasirinkti: arba aš, arba ji!
Agnė pravirko. Jai pasidarė dar skaudžiau. Salvijus antrą kartą stato ją į nepatogią padėtį ir verčia atsisakyti savo norų. Tačiau per šiuos metus ji įgavo patirties bei išminties ir kartoti klaidų nebenorėjo.
Salvijaus ultimatumas jai visai nepatiko, todėl ji pasirinko katę. Ji suprato, kad su tokiu žmogumi kaip Salvijus ji neturi ateities. Padėjo tašką jų santykiuose ir paprašė jo dingti visiems laikams.
– Kvaiša! Taip ir gyvensi visą gyvenimą viena! – atsisveikindamas prunkštelėjo Salvijus.
Agnė priglaudė prie savęs Alisą ir sunkiai atsiduso.
Ji suprato neklydusi. Priėmė teisingą sprendimą, juk artimųjų išduoti negalima.
