Man jau 82 metai. Patys suprantate, kad sveika ir aktyvia manęs tokiame amžiuje nepavadinsi.
Tačiau vis tiek stengiuosi pati apeiti ūkį, prižiūrėti daržą ir pasirūpinti savimi be vaikų pagalbos.
Mano namukas yra kaime netoli miesto. Mes pasistatėme jį su vyru dviese ir pragyvenome čia visą gyvenimą, o butą atidavėme sūnui, kai tik jis vedė.
Po vyro mirties sūnus mane pamiršo. Aš gyvenau visiškai viena.
Suremontuoti stogą padėjo kaimynai, o ir visus vyriškus darbus jie pastaruoju metu daro už „ačiū“.
Ne kartą kviečiau sūnų į svečius, bet jis amžinai ieškojo kažkokių atsikalbinėjimų. Iš pradžių maniau, kad užrašysiu testamentą anūkui. Bet persigalvojau.
Užrašiau savo kaimynui. Šis jaunas vaikinas padeda man namuose, perka man vaistus ir maistą, todėl noriu jam atsidėkoti.
Aš net sutaupiau truputį pinigų, kad atiduočiau jam. Jis juk nenori imti nė cento kaip materialinę kompensaciją už savo triūsą.
Manu, kad turiu taip pasielgti. Jei vaikams ir anūkams į mane nusispjaut, tai jie negaus jokio palikimo.
Jei artimieji nuo manęs nusisuko, o pagalbos ranką ištiesė visiškai svetimi, tai privalau pasielgti būtent taip.
Anūkas sužinojo apie testamentą ir iškart atrūko. Tačiau per vėlu – aš nieko nekeisiu.
Jis pavėlavo. Kokiais 20 metų. Aš jau apsisprendžiau.
