Domas atvažiavo iki sodybos ir pajuto, kad Ingai reikia palaikymo. Apkabino ją ir pasakė:
– Nepergyvenk, viskas susitvarkys. Aš šalia.
Krosnis skleidė vos girdimą spragsėjimą. Domas skaldė malkas ir nešė vandenį iš šulinio, o ji galvojo tik apie tai, kad jos nerastų Radvilas. Jis galėjo gauti bet kokią informaciją, juk turėjo ryšių.
Jei jis ją ras, nepaliks gyvos, tačiau kitos išeities ji neturėjo.
Domas ramino Ingą. Jis pažinojo ją vos vieną dieną, tačiau pakako laiko įsimylėti šią nežemišką gražuolę. Gera ir švelni mergina skleidė tokią šilumą, kad buvo galima sušilti net per didžiausią šaltį. Tik jai gyvenime nesisekė – teko nesaldus likimas.
Vyriškis suprato, kad negali palikti Ingos sodyboje vienos. Ji pati nesusitvarkytų, o jis – kaimiškas vaikinas, žino, kaip išgyventi tokiomis sąlygomis. Mergina galėjo sutrikti ir pridaryti bėdos.
Taip ir gyveno sodyboje dviese. Inga ruošė maistą ir tvarkėsi, o Domas dorojosi su visais vyriškais darbais. Jie plepėjo apie viską pasaulyje, nes senoje trobelėje nebuvo net televizoriaus.
Domas sužinojo iš Ingos, kad jie su Radvilu susipyko dėl vaikų. Tiksliau, dėl jų nebuvimo. Tačiau ji džiaugėsi, kad taip ir nepagimdė vaiko nuo jo, kitaip nebūtų pavykę pabėgti.
Praėjo 2 savaitės. Domui pirmąkart per 4 darbo metus pavyko pasiimti atostogų. Jis suprato, kad Ingai reikia palaikymo. Po eilinio širdingo pokalbio Domas nusprendė pervežti merginą į miestą pas motiną, kadangi žiema ne juokais rodė savo nagus.
Naktį prieš išvykstant jis nekūrė krosnies. Inga vartėsi ilgai, klodamasi keliomis antklodėmis.
– Šalta? – paklausė Domas.
– Aha,- pasakė Inga.
Jis pasiėmė savo pagalvę, prigulė šalia Ingos ir apkabino ją. Pasidarė šilta, išties šilta, ir esmė visai ne ore.
