Pavargau kovoti su savo jausmais žentui. Jis – mano jauniausios dukros tėvas. Žinau, kad tai kelias į niekur, bet jis – geriausia, kas man nutiko per pastaruosius 10 metų. Aš bejėgė prieš savo jausmus jam.
Su vyru persikėlėme į mūsų namą prieš 6 metus. Tada buvau 4 mėnesius nėščia su pirmuoju vaiku. Į įkurtuves tada atvažiavo mano pusseserė su vaikinu, kurio mes nė karto nematėme. Kai jie atvažiavo, pamačiau jį pirmąkart – jis pasirodė labai patrauklus vyriškis.
Jam dabar 40, o mano vyrui 30. Po kelių mėnesių jis parašė man žinutę. Rašė, kad įsimylėjęs mane nuo pat pirmojo susitikimo ir norėtų susipažinti artimiau.
Negalėjau priešintis savo jausmams ir mes ėmėme rengti susitikimus, kurie tęsiasi iki šiol. Nuo tada mano santykiai su vyru staiga suprastėjo.
Tada mes buvome susituokę 2 metus. O dabar nuo to laiko praėjo jau 3 metai ir mūsų santykiai blogėja. Bet panašu, kad mano vyro tai visai nejaudina.
Kai pastojau antrą kartą, vyras nieko nepastebėjo, užtai aš buvau įsitikinusi, kad mažylė ne nuo jo. O jis iškart davė žinoti, kad bus šalia, jei man su vaiko kažko prireiks.
Bet mes abu suprantame, kad mūsų santykiai toliau tęstis nebegali. Mes dažnai susitinkame šeimos rate, aš ne kartą siūliau nutraukti mūsų susitikimus, bet jis prieš.
Aš jau seniai nebejaučiu savo vyrui jokių jausmų, tačiau stoviu tarp dviejų ugnių. Ir džiaugčiausi išsiskyrusi, tačiau nežengiu šio žingsnio dėl savo vaikų, nes nežinau, ar mano meilužio jausmai man tikri. Tai labai sunki istorija. Nežinau, kuo viskas baigsis.
