Mano vaikai visiškai manęs nebeklauso. Sūnų ir dukrą jau 10 metų auginu viena.
Dirbu dviejuose darbuose, kad tinkamai juos išlaikyčiau. Kai Lėjai buvo 4, o Pauliukui sukako metukai, jų tėtušis išvyko uždarbiauti į užsienį, taip ir negrįžo.
Išsiskyriau su juo per nuotolį, pažįstami sako, kad pas jį ten jau kita šeima ir nauji vaikai. Lėja labai pikta ant tėčio, o Pauliukas jo nė neprisimena, pažįsta tėvą tik iš fotografijų. Tačiau problema ne tame, dabar sūnui 11, dukrai 15 metų ir jie tapo visiškai nevaldomi.
Dukra pastoviai atsikalbinėja, namuose nieko nedaro. Įtariu, kad praleidinėja pamokas ir pradėjo rūkyti. Arba prapuola prie kompiuterio, arba šlaistosi nežinia kur. Sūnus dar mažas, bet elgesys panašus. Padėti nenori, niurna, imdamas pavyzdį iš sesers.
Dėl bet kokio mano prašymo padėti ima psichuoti ir sako: „Kodėl aš privalau?“ Mokykloje pasipylė dvejetai, mokytojai skundžiasi abiem.
Suprantu, pereinamasis amžius ir visa kita, bet kaip jiems paaiškinti, kad negalima gyventi kaip tranams; kad gerai valgytum, reikia dirbti.
Savo kaprizais ir isterijomis ištampė man visus nervus.
Atrodo, jei būtų tėvas, galėtų pastatyti vaikelius į vietą. Nes jie galvoja, kad aš viską jiems privalau: kompiuterius, išmaniuosius, konsoles, visokius čipsus ir traškučius.
Suprantu, pati kalta, maži buvo – lepinau, buvo gaila, kad auga be tėčio, štai ir išaugo veltėdžiais.
Ką dabar daryti, nežinau. Darbo terapijai pasiduoda sunkiai, geruoju susitarti nesigauna, o riksmas padeda laikinai. Mušti vaikų nenoriu, o ir pagrasinus dukra įžūliai pareiškė, kad praneš vaikų teisėms ir man apribos tėvystės valdžią.
Aš atsakiau, kad tada socialinės tarnybos paims juos į globos namus, į ką dukra atsakė: „Mums ten bus geriau, nei su tavimi“. Na ir ką gi man daryti? Gerbiami tėvai, kas susidūrė su tokia situacija, patarkite…
