Mano santykiai su žmona vystėsi labai greitai. Kartą pamačiau ją lauko kavinėje, kai išėjau papietauti, ir nesusilaikęs paklausiau:
– Galima su jumis susipažinti?
Ji atsisakė, tačiau tuomet dar nežinojo, koks aš užsispyręs, todėl po metų jai pasipiršau. Iki tol buvo ilgas persekiojimas, po kurio mes ėmėme susitikinėti ir mūsų santykiuose viskas buvo idealu. Mūsų tarpusavio meilė buvo stipri ir po pusmečio santuokinio gyvenimo žmona pranešė, kad mūsų šeima pagausės.
– Aš laiminga, – pasakė ji, spindėdama iš džiaugsmo.
– Aš toks laimingas! – sušukau, stipriai ją apkabindamas.
Viso nėštumo metu lepinau žmoną ir pildžiau visus jos pageidavimus. Paskubėjome pasidalyti naujiena su tėvais, tik mano uošvis nelabai apsidžiaugė.
– Darykite kaip norite, mums vienodai,- pasakė jis.
Aš buvau toks laimingas, kad nekreipiau didelio dėmesio į jų reakciją. Nėštumas buvo sklandus, tyrimai irgi visi buvo geri. Tačiau žmonos gimdymas buvo sunkus,ji kankinosi 10 valandų, bet pagaliau mums gimė berniukas. Po sūnaus gimimo išsikankinusi žmona užmigo. Visą laiką sėdėjau šalia jos, o paskui į palatą įėjo gydytoja.
– Sveikinu su vaiko gimimu. Tačiau aš turiu nemalonią naujieną. Gimdymo metu buvo pažeistas berniuko stuburas. Deja, jis gali būti neįgalus. Jūs kentėsite su juo visą gyvenimą, mes suprasime, jei jūs pasirašysite vaiko atsisakymą,- liūdnai pasakė gydytoja.
– Kaip tai galėjo nutikti? Juk visi tyrimai buvo geri? – paklausiau aš.
– Deja, taip nutinka, nors tai ir retas atvejis. Ar jūs pasiruošę gyventi su tuo visą gyvenimą?
Pagalvokite apie mano žodžius,- atsakė gydytoja.
Uošvis, sužinojęs šią naujieną, sureagavo akimirksniu. Jis atsiuntė SMS su tekstu: „Mūsų pagalbos nė nesitikėkite“.Buvo labai apmaudu, kadangi be jų mes nieko neturėjome, aš šeimos neturiu, tačiau tai kita istorija. Gerai, kad mes su žmona likome kartu sunkią minutę.
Marijukas buvo toks pat vaikas, kaip ir kiti, tik negalėjo vaikščioti ir sėdėti. Kartą mes su juo vaikštinėjome vaikų aikštelėje ir prie mūsų priėjo močiutė, kuri pasakė, kad užjaučia mus ir pažįsta žmogų, kuris gali mums padėti. Pasirodo, netoli mūsų yra kaimas, kur gyvena žiniuonė, ir ji pasakė, kad galės mums padėti. Kitą dieną nuvežėme Marijų pas ją.
Po kelių mėnesių įvyko stebuklas ir mūsų sūnus pradėjo
vaikščioti. Dabar jis visiškai toks pat, kaip ir kiti vaikai. Marijus ėmė lankyti vaikų darželį, mes jį užrašėme į šokius, kuriuos jis lanko su dideliu malonumu.
Kai po kurio laiko atėjo uošvis ir ėmė prašyti pagalbos sūnaus, kuris pateko į avariją, gydymui, mano žmona pasakė:
– Mums nereikia atsiprašymų. Jūs patys išbraukėte mus ir mūsų vaiką iš savo gyvenimo, o dabar mes išbraukiame jus. Mūsų pagalbos nė nesitikėkite.
