Man 38-eri. Mano gyvenimas su vyru ir 18-mečiu sūnumi tekėjo ramiai, kol negrįžo mano mama. Kartą ji paskambino man ir pasakė:
– Sveika, brangioji. Tai mama. Aš mieste ir man labai norėtųsi tave pamatyti.
Buvau nustebusi, kadangi mano motina išvyko į Italiją prieš 15 metų,kad užsidirbtų pinigų po skyrybų su mūsų tėvu. Nemačiau jos daug metų.
Taigi, aš pasakiau:
– Žinoma, mama. Mes džiaugsimės, jei tu užeisi pas mus arba pasakyk, kur esi, aš pati užvažiuosiu tavęs.
Mama pasakė, kad jau išsikvietė taksi. Ir štai, kai ji pas mus atvažiavo, pranešė, kad Italijoje turi vyrą, vardu Andrea. Smulkmenų neklausinėjau, tačiau vėliau sužinojau, kad jie oficialiai susituokę.
Savo butą mama atidavė mano jaunesniajam broliui, kuris apsigyveno jame su žmona ir dviem vaikais. Taipogi mama nupirko butą mano jaunesniajai sesei, kuri irgi buvo ištekėjusi ir turėjo dvi dukras.
Truputį pabendravus, mama paskelbė, kad kurį laiką pasiliks su mumis. Ji pasakė:
– Man patinka didelis tavo namas ir aš manau, kad jame užteks vietos visiems.
Tačiau mano vyras nenorėjo, kad uošvė liktų ir aš supratau kodėl, mama juk niekada niekuo mums nepadėjo, net nesiūlė. Tada aš sąžiningai pasakiau mamai:
– Mama, mes tave mylime, tačiau negalime leisti pasilikti su mumis ilgam. Turi gyventi su vaikais, kuriems tu šitiek metų padėjai.
– Mes neturime vietos ir išteklių, kad pasirūpintume jumis,- tiesiai pridėjo vyras,- tai nieko
asmeniško.
Tai buvo sunki situacija ir mums reikėjo rasti sprendimą, kuris tenkintų visus. Galų gale padėjome mamai rasti patogų būstą ir bandome dažnai ją lankyti.
