Prieš 10 metų tapau Adomo žmona. Vyras nebuvo vienintelis vaikas šeimoje, turėjo du vyresnius brolius, kurie tuo metu buvo vedę, turėjo darbus ir bendrai juos buvo galima pavadinti susitvarkiusiais gyvenimą.
Ir nors Ona Petronienė turėjo dar dvi marčias, nepamėgo tik manęs. Pas mus niekada nebuvo tiesioginių konfliktų ar priekaištų, tačiau visi tai jautė.
Aš tai nurašiau pagrinde pavydui, juk pastaraisiais metais Adomas buvo jos ramstis, o dabar jis sutiko kitą moterį ir tapo jos palaikymu.
Aš pastoviai bandžiau pelnyti anytos palankumą, nes norėjosi, kad ji mane pamiltų, kad vienąkart galėčiau nuoširdžiai pavadinti ją mama, tačiau kol ji su manimi taip elgėsi, aš negalėjau nė galvoti apie tai.
Nepaisant to, kad mūsų santykiai nebuvo idealūs, aš gerbiau ją, juk ji išauklėjo mano Adomą puikiu vyru ir tėvu mūsų vaikams.
Gimus pirmagimiui, Ona pradėjo lankyti mus dažniau, tačiau paskui vaikai gimė ir kitiems jos sūnums, todėl dabar ji skyrė dėmesį jiems.
Per šventes ji irgi rinkdavosi aplankyti kurį nors iš jų, mes būdavome paskutinis variantas sąraše ir pats rečiausias. Labiausiai skaudindavo, kai ji pamiršdavo mane pasveikinti su gimtadieniu.
Adomas kasmet būdavo priverstas priminti apie mano egzistavimą, tačiau ir taip ji galėdavo manęs nepasveikinti.
Galų gale aš susitaikiau, kad niekada neturėsiu mylinčios anytos ir priėmiau tą, kas yra.
Prieš metus nebeliko uošvio ir tai labai pakirto energingą močiutę.
Ji pasidarė kaip nesava, gydytojai išrašė jai nemažai vaistų, tačiau priėjo iki to, kad dėl nervinių priepuolių ji vos pakildavo iš lovos. Marčios su vyresniaisiais sūnumis neskubėjo lankyti mamos, kaip paaiškėjo paskui, todėl švęsti Naujųjų metų ji pakvietė mus.
Naujametinį stalą ruošiau aš, juk anyta tam neturėjo jėgų, ji tuo metu ilsėjosi. Kai klausinėjau apie kitas dvi marčias, ji mojo ranka, lyg jie nenorėtų ja rūpintis senatvėje.
Prieš prezidento sveikinimą ji paprašė mūsų dėmesio ir pasakė, kad du vyresnieji sūnūs ir marčios atsisakė jos pasiūlymo, todėl visa viltis į mane ir mano Adomą, žodžiu, ji nori, kad mes persikeltume pas ją, rūpintumės ja, o ji užrašys mums butą. Aš amo netekau nuo jos įžūlumo.
Juk visus šiuos metus ji laikė mane tuščia vieta, beveik nelankė mūsų, lyg mes ir ne šeima, ir kai du jos mylimi sūneliai nusigręžė, tai ji prisiminė ir mus?
Kaip savanaudiška iš jos pusės! Adomas pažadėjo pagalvoti, tačiau pakeliui namo aš išsakiau jam savo poziciją: tegu ja rūpinasi tie, kuriems ji atidavė visą savo dėmesį, rūpestį ir meilę.
Jei ji mums nieko nedavė, tai kodėl mes turime dėl jos keisti visą savo gyvenimą?
