Anksčiau maniau, kad po išsiskyrimo kelio atgal nebėra. Kad tai pabaiga. Santykių ir kito žmogaus egzistavimo mano gyvenime pabaiga. Tačiau likimas sutvarkė kitaip. Visada užmerkdavau akis, kai man sakydavo, kad jei žmonėms lemta būti kartu, tai jie vėl susitiks. Man atrodė, kad tokius dalykus sako tik tam, kad nuramintų. Kol to nenutiko man. Nežinau, kam buvo visos šios kančios.
Kodėl mes nuėjome sunkiausiu keliu. Negi tam, kad mano širdis vėl imtų plakti, iš pradžių reikėjo ją sudaužyti ir pereiti visą tą skausmą? Turbūt toks buvo aukštesnių jėgų užmojis. Aš visada žinojau, kad jis ypatingas. Ne toks kaip visi. Mano. Man sunku aprašyti šį jausmą.
Bet tai yra būtent tai, ko aš taip ilgai siekiau, nežinodama apie jo egzistavimą. Deja, niekada labiau nebuvau įsitikinusi savo jausmais nei tą dieną, kai jis išėjo. Skausmas, kuris tą sekė, nebuvo panašus į nieką kitą. Man atrodė, kad aš uždusiu nuo savo raudų.
Maniau, kad niekada negalėsiu nustoti verkti. Labai sunku jausti tokią stiprią meilę ir akimirksniu jos netekti. Maniau, kad niekada nesugrįšiu į normalų ritmą. Niekada negalėčiau patikėti, kad galiu tapti taip negatyviai nusiteikusia, tačiau prarasta meilė keičia žmogų kaip niekas kitas. Nepaisant nieko, niekada nejaučiau jam neapykantos. Tiesiog negalėjau. Apkaltinau jį egoizmu, nebrandumu, kad jis manęs nevertino ir daugeliu kitų dalykų… Tačiau kiekvieną vakarą prisimindavau jį savo maldose.
Tai tapo mano įpročiu ir aš negalėjau jo atsikratyti. Norėjau, kad jam viskas būtų gerai ir kad jis būtų laimingas, tegu mes daugiau ir ne kartu. Maniau, kad jo dalelė visada liko mano širdyje. Net praėjus keliems metams po mūsų išsiskyrimo, net kai nuoširdžiai tikėjau, kad jis jau praeityje, jis vis tiek liko mano proto užkaboriuose. Aš nuoširdžiai tikėjau, kad jis paliko mano širdį… kol jis nepaskambino. Po kurio laiko daviau jam antrą šansą. Daviau antrą šansą mūsų meilei. Aš jam atleidau.
Taip, tai buvo rizikinga ir visi aplink įkalbinėjo mane to nedaryti. Tačiau aš pasitikėjau savo nuojauta. Juk nepaisant to, kas nutiko, meilė niekur nedingo, ji vis tiek buvo čia, gyva. Tačiau šįkart ji buvo brandi.
Dabar jis žinojo, ko nori. Žinojo, kad jam teks daug ir uoliai dirbti, kad susigrąžintų mano pasitikėjimą. Jis žinojo, kad man reikia visiško jo atsidavimo ir buvo tam pasiruošęs. Jam nebebuvo baisu. Juk jis pasitikėjo manimi ir mumis…
Šįkart jis siekė ištaisyti praeities klaidas. Bučiavo mano randus ir nebesiruošė niekur išeiti. Mes vėl pažįstame vienas kitą. Juk pasikeitė ne tik jis. Viskas, per ką aš praėjau, padarė mane kitu žmogumi su kitais standartais, reikalaujančiu pagarbos sau. Meilė neturi aiškių taisyklių. Tačiau jei meilė tikra, jei dviem žmonėms lemta būti kartu, jie randa tam būdą.
