Lankau mamą ligoninėje. Jos palatos kaimynė – močiutė, kokių 90 metų. Pas ją ateina
senukas, vos pavilkdamas kojas, tos pats sudžiuvęs kaip ir ji.
Iš aplamdyto krepšelio traukia maistą, kurį paruošė pats: keptą obuoliuką ir vištienos sultinį, kad būtų patogu ir praktiška. Jie beveik nesikalba.
Senukas sėdi sulinkęs ant kėdės šalia jos ir tiesiog laiko ją už rankos… lyg ją paleidus ji išeis visam laikui…
Ir aš pagalvojau, kas gi jauniems žmonėms, pilniems jėgų ir sveikatos, trukdo taip pat jautriai elgtis vieniems su kitais?
Kodėl dabar toks abejingumas santykiuose? Juk ateis laikas ir teks akis į akį susidurti su
senatve ir bejėgiškumu.
Ir kaip svarbu turėti šalia artimą žmogų, giminingą sielą, kuri iki paskutinės dienos iš paskutinių jėgų laikys tave už rankos, bijodama paleisti…
