Mūsų 7-metis sūnus Andrius iškart labai gerai priėmė jaunesnįjį broliuką. Kai Daniui sukako 16 metų, pasakėme jam visą tiesą. Išklausęs viską, ką norėjome jam pasakyti, jis užsirakino savo kambaryje ir neišėjo visą vakarą.
Kitą dieną jis paklausė: „Kas mano tėvai?“ Tačiau mes tuo klausimu nesidomėjome ir atsakymo nežinojome.
Visą sekantį mėnesį vaikinas praleido vaikų namų archyvuose. Rado savo tetos adresą. Mes visi kartu nuvažiavome pas ją. Moteris neiškart pripažino sūnėną, o tik tada, kai mūsų sūnus parodė jai dokumentus su fotografija, kurioje buvo Danielius, jo motina ir teta. Tada ji pradėjo pasakoti.
Berniuko tėvai pateko į autokatastrofą ir neišgyveno. Teta tuo metu buvo 19-metė studentė, pradžioje bandė pakeisti berniukui tėvus.
Tačiau greitai suprato, kad nesusitvarko. Praleisdavo paskaitas, nespėjo su sesija, dekanatas grasino išmesti. Ir ji nusprendė atiduoti berniuką į vaikų namus.
O kai atsistos ant kojų, pasiimti jį iš ten. Tačiau mes buvome greitesni.
Namo grįžome vakare. Danius tylėjo visą kelią ir visą likusį vakarą.
O ryte mus aplankė Daniaus teta. Ji ištiesė dėžutę ir didelį voką.
– Dabar tu žinai, kur aš gyvenu. Nepyk ant manęs už tai, kad taip išėjo. Visada džiaugsiuosi matydama tave savo namuose, – pasakė ji ir išėjo.
Dėžutėje, kurią ji atidavė Daniui, gulėjo raktai ir raštelis su adresu.
Papusryčiavus mus pasidarė labai įdomu, kas tai per adresas ir kas ten gyvena, ir mes nuvykome tuo adresu. Tai buvo 3 kambarių butas miesto centre. Jame niekas negyveno.
Tačiau butas buvo švarutėlis, prižiūrėtas. Turbūt teta jį prižiūrėjo. Svetainėje kabėjo įrėminta fotografija – mama, tėvas ir sūnus.
Visi laimingi. Čia mes prisiminėme voką. Danius jį atplėšė. Ten buvo buto dokumentai ir banko sąskaita.
Dabar viso to šeimininku tapo mūsų Danius. Bet kodėl teta tylėjo iki šiol? Tai lieka mums paslaptimi.
