Meilužiai ne savo noru – gana apgailėtinas reginys. Bent jau todėl, kad net iš savo uždrausto vaisiaus jie nemoka nei gauti malonumą, nei jį suteikti… Tačiau jie neatsisakytų, jei galėtų… Tuoj paaiškinsiu.
Nemąstant siaurai ir pernelyg šabloniškai, tai neištikimybė ir išvis tendencija chroniškai iššokti iš santykių ieškant kažko dar, turėti sudėtingas istorijas ir retai kada sustoti ties kažkuo vienu, būdinga ne tik savo seksualinės didybės manijos nešiotojams.
Kartais viskas atvirkščiai. Daug metų porų ir šeimų terapijoje parodė man anksčiau tik teoriškai žinomą kopriklausomų žmonių, kuriems būdingas emocinis nesugebėjimas suartėti, esant lyg ir pripažįstamam norui tai padaryti, formatą.
Įsimyli jie ryškiai, į santykius įeina greitai ir pirmame etape, kol meilė veikia su „gamykline baterija“, tai yra, nereikalauja ypatingų asmeninių indėlių, be gražaus romano atributų, tokių kaip euforija, gėlės, įtraukianti sekso naujovė, bendros kelionės ir kiti džiaugsmai, viskas einasi gerai.
Problemos pas juos prasideda ten, kur emociškai brandūs žmonės susidoroja su sveiku nusivylimu, aptikę savo išrinktuosiuose paprastus gyvus žmones, tačiau eina toliau, pažindami vienas kito autentiškumą, kurdami dialogą, konfliktuodami, išgyvendami krizes ir kurdami savo skirtingų laimingumo lygių istoriją…
Kopriklausomybė, nesugebanti tapti artumu, neleidžia eiti tuo pačiu keliu.
– Ji nesusidoroja su skausmingais realybės momentais.
– Ji pilna nerimo, kaltės jausmo, saviplakos.
– Ji turi tik silpną savigarbos atgarsį.
– Ji renkasi įkyriai kontroliuoti, vietoj pasitikėjimo ir palaikymo mokymosi.
– Ji moka zyzti, kaltinti, regzti intrigas ir manipuliuoti, tačiau ne palaikyti pilnavertį dialogą.
– Ji moka kaupti pyktį ir paskui išversti toksiškas jo dozes vietoje neigiamų emocijų reguliavimo ir jų išreiškimo.
Dar ji kartais, ypač vyriškame variante, kaip pamainą kokybiškoms emocinio artumo sudėtinėms dalims, renkasi grynai materialų jų ekvivalentą…
Turbūt pamenate tokius dažnus vaizdus,kai vyras piktinasi, kad dieną naktį dirba tam, kad šeimai nieko netrūktų, o nedėkinga žmona šalta ir neprieinama?
Pasikapsčius giliau pasirodo, kad žmona atsidūrė visiškoje izoliacijoje, gyvendama santykiuose, kur beveik visada nėra vyro… ir išmoko to, kad jai jo nereikia.
Ir štai čia atsiranda atsakomybės perkėlimas partneriui, chroniško nepasitenkinimo kaupimas, neišvengiamos problemos lovoje ir gelbėjanti iliuzija su pasiteisinimu, kad jei manęs čia nemyli, nenori, aš eisiu ten, kur viskas atvirkščia…
Kopriklausomus meilužius ir meilužes nuo visų likusių labai lengva atskirti pagal jų dažnai nesąmoningą, tačiau neišnaikinamą poreikį skųstis savo „blogomis“ žmonomis ir vyrais, kaltinant juos abejingumu, seksualinio intereso praradimu, nesupratimu.
Jie tik galvoja, kad ieško meilės. Realybėje jie ieško savo erzinančio alkio numalšinimo…
– Jiems sunku pajusti malonumą.
– Jiems iš tiesų sunku išduoti, kadangi kopriklausomybė nėra niekšingumo ekvivalentas…
– Jiems sunku judėti toliau ir savo paraleliniuose santykiuose, kadangi tai, ko jie nemokėjo
pagrindiniuose, automatiškai neatsiranda.
– Jiems sunku priimti sprendimus ir jie priveda iki neurozės savo partnerius, nusiteikusius
pilnavertiškumui.
Kartais jiems atrodo, kad štai – gavo šilumą ir priėmimą ir jau dabar tai viskas būtinai pavyks… bet nepavyksta, todėl kad jie taip ir liko nesugebantys būti artimais.
Ir čia yra tik du keliai. Arba palikti viską kaip yra, nugyvenant gyvenimą neurotiškoje dramoje, kartais pasiekiančioje pigią komediją, arba pripažinti problemą ir ją išspręsti.
Meilužiai ne savo noru – gana apgailėtinas reginys. Bent jau todėl, kad net iš savo uždrausto vaisiaus jie nemoka nei gauti malonumą, nei jį suteikti…
