Parskridau namo pailsėjusi ir nusprendžiau, kad laikas sutvarkyti butą. Surinkau iš lentynų visa, kas nereikalinga: skudurus, „šmutkes“, makulatūrą ir į maišus. Gerai, kad šiukšlių išmetimo vamzdis laiptinėje ir nereikia persirengti, kad išneštum šiukšles. Žodžiu, aš tokia pasipuošusi, su šiukšlių maišais rankose, su savo chalatu ir pliažo šlepetėmis, išvairuoju iš buto išmesti šiukšlių ir jaučiu, kaip tvirta vyriška ranka čiumpa mano ranką iš už nugaros. Mes su mergaitėmis įsitempėme, manėme, dabar prasidės trileris…
Mūsų draugė grįžo iš atostogų. Mes visos susirinkome pas ją, seniai nesimatėme. Ji mums – amžinoms darboholikėms – papasakos, ką reiškia poilsiauti. Kodėl gi nepaklausius pasakėlės prieš miegą?
– Oi, mergaitės, atostogos atostogom, tačiau įdomiausia nutiko namie!
– Kaip tai, Maryte? Nagi, pasakok!
– Grįžtu aš, vadinasi, namo, apsitvarkau truputį. Namie susikaupė tiek šlamšto, aš ir nepastebėjau, kaip. Po atostogų nusprendžiau padaryti juos normalius. Surinkau krūvą šlamšto ir nešu šiukšles.
O kadangi laiptinėje yra šiukšlių vamzdis, aš net nepersirengiau.
Išeinu aš su senu chalatu, su šlepetėmis ir girdžiu, kaip kažkas prieina, nespėjus suprasti, kas ir kur eina, aš jaučiu, kaip kažkas čiumpa man už rankos!
Čia mes pagalvojome, kad dabar prasidės pats tikriausias trileris, bet ne. Tačiau pasakojimas darosi vis įdomesnis. Mūsų koketė tęsia:
– Aš greitai atsisuku ir matau savo kaimyną. Jis stovi visas pasimetęs ir sako: „Maryte, atleisk man už tai, ką aš tau pasakysiu, tai tikrai panašu į kalambūrą, bet – būk mano žmona, prašau!“
Aš jam sakau: „Kaip žmona? Va su šituo chalatu ir šiukšlių maišu rankose?!“ Jis sako: „Tai vos 15-20 minučių! Prašau, Maryte, man reikia pagalbos! Aš siaubingoje situacijoje! Esmė tame, kad mano nauja mergina man neištikima. Aš turiu įrodymų. Aš prašau jos išeiti, bet ji niekaip nenori! Lieka vienintelė išeitis: pasakyti jai, kad aš vedęs!“
O aš juk tokia avantiūristė! Mėgstu ekstrymą, todėl sutikau. O kad viskas atrodytų daug įtikinamiau, mes paprašėme kaimynės atsiųsti pas mus dvi jos dukras. Jos turėjo vaidinti mūsų vaikus.
Toliau vaizdelis toks: vaikai įsiveržia į namus ir kviečia „tėvelį“, paskui jas įeinu aš ir pradedu rėkti ant šitos kalės, kuri voliojasi ant sofos. Šaukiu ant jos ir įsakau išeiti iš mano buto! Visa įsijaučiau į žmonos, kuri užtiko vyrą su meiluže, vaidmenį. Čia įeina jis, mano kaimynas, ir prašo manęs, „žmonos“, atleidimo.
Ji kad pradėjo bartis su juo, rėkti, kaip jis drįso ją apgauti. O tas vos sulaiko juoką ir laukia, kol ji baigs isterijas ir dings iš jo namų. Tačiau boba pasirodė daug bukesnė, nei aš tikėjausi. Kad neatsidurtų pralaimėjusios vaidmenyje, ji pareiškė savo meilužiui, kad seniai susitikinėja su kitu, ir kad tos nuotraukos realios!
Aš dar labiau įsijaučiau į savo vaidmenį ir pasakiau:
– Jeigu ne vaikai, aš jus abu užmuščiau! Bet galbūt aš dar persigalvosiu!
Čia įvarytas į kampą žvėrelis susiruošė ir išsinešdino iš buto.
Viešpatie, kaip mes juokėmės! Net vaikai negalėjo sulaikyti kvatojimo! Na o dabar jau savaitę mes su kaimynu gyvename kartu, jis greitai grįš namo, kaip tik visas jus iškart supažindinsiu su juo!
