20 metų aš vedžiau paprastą merginą, kuri nebuvo gražuolė, tačiau labai linksma ir simpatiška.
Me susipažinome atsitiktinai ir labai greitai priėmėme sprendimą tuoktis. Paskui mums gimė dukra. Buvau labai laimingas vyro ir tėvo vaidmenyje. Tačiau greitai nuo to pavargau: mano amžiaus draugai linksminosi, o aš negalėjau sau to leisti. Darbas, namai, šeima.
Tačiau vis tiek nusprendžiau prisidėti prie draugų: pradėjau vaikščioti su jais į barus, klubus. Iš pradžių apsiribojau tik tuo, tačiau vėliau ėmiau pažindintis su merginomis, susitikinėti su jomis. Netrukus nusprendžiau pirkti mašiną, pasiėmiau kreditą ir įgyvendinau svajonę.
Po to ėmiau patikti merginoms dar labiau: jos tik ir šokdavo į mano mašiną ir skambant garsiai muzikai važinėdavomės po naktinį miestą. Žmoną ir vaiką visai pamiršau: ji manimi tikėjo, kad aš užtrunku darbe.
Tada mes gyvenome su jos tėvais. Aš tiesiog leidau gerą laiką su merginomis, tačiau rimtų pažinčių neužmegzdavau. Juk aš visas toks kietas: žmona, vaikas, ratai… Nors man atrodė, kad mano neprisižiūrinti žmona manęs neverta.
Netrukus pakeičiau darbą, kur susipažinau su Alicija. Ji buvo tikra gražuolė: liekna, linksma, užėmė aukštas pareigas. Štai Alicija manęs verta ir aš pradėjau daryti viską, kad jai patikčiau.
Rašinėjau jai raštelius, paskui pradėjau dovanoti gėles, dovanas, tačiau ji nekreipė į mane dėmesio. Kad ji prisileistų mane arčiau, net palikau žmoną, nesimačiau su vaiku. Žmona nieko nesuprato ir raudojo…
Tačiau manęs niekas nedomino; tik mano Alicija. Pagaliau man pasisekė. Aliciją darbe ištiko
nemalonumai, man pavyko jai padėti. Mergina pasakė, kad yra man skolinga, aš pasiūliau pavėžėti ją namo, ji nebuvo prieš.
Pakviečiau ją į brangų restoraną, ji atsisakė. Ir aš prisipažinau, kaip ją myliu, negaliu be jos gyventi, noriu ją vesti.
Ir staiga ji man sako: „Tu jau išsiskyrei su žmona, kad taip ramiai nori mane vesti?“
Atsakiau, kad pasiruošęs skirtis nors rytoj, todėl kad ją nemyliu jos, o tik viena vienintelė man reikalinga, Alicija! Ji ėmė piktai šaukti ant manęs: „Man tavęs nereikia, mergišiau! Aš žinau, kad tu ir žmoną turi, ir dukrą!“
„Jei tu jau apgaudinėji savo žmoną, apgausi ir mane. Tavo šeima taip kenčia, o tu paskui bobas lakstai.
Mano tėvas buvo toks pat išdavikas kaip tu, bėgiojo paskui bobas, paliko mus su mama. Tu tiesiog bjaurus žmogus!“
Buvau šoke, nežinojau, ką man daryti. Siaubingai supykau, bet paskui susimąsčiau, kad pasielgiau labai blogai. Juk palikau žmoną vieną su vaiku, niekuo jai nepadėjau, nedovanojau jokių dovanų. O paskui skundžiuosi, kad ji neprisižiūri… Ir kas čia ko nevertas?
Ir grįžau namo kitu žmogumi, stengiausi pataisyti santykius su žmona. Puoliau jai į kojas, maldavau atleisti man, sakiau, kad nebuvau jai neištikimas, ji raudodama man atleido.
Dabar jau perku jai dovanas, vežioju ją į manikiūrą, salonus. Pasirodo, ji pas mane gražuolė: miela, švelni, gera. Kaip aš galėjau taip su ja pasielgti…
Po to, kas nutiko, Alicija elgėsi įprastai: šypsojosi, nieko nesakė. Mes su ja dirbame jau du metus ir tik sveikinamės bei atsisveikiname, vienas kitam nesakydami nieko nereikalingo.
Tačiau aš jai neapsakomai dėkingas, nes būtent ji ir išgelbėjo mano šeimą, atvėrusi man akis!
Nuo dabar stengiuosi nesidairyti į šalis, elgiuosi kaip padorus šeimos žmogus. O jūs atleistumėte savo vyrui tokiu atveju?
