Daugelis mūsų prisimena kuriozines istorijas iš vaikystės, tapusias šeimos legendomis…
Moteriške, jūs vaiką pametėte… Daugelis mūsų prisimena kuriozines istorijas iš vaikystės, tapusias šeimos legendomis…
Kartą mama paliko mane gulėti mane ant kelio. Tiesiog ėmė ir pametė.
Viskas nutiko 70-ųjų pabaigoje, žiemą, ankstyvą snieguotą rytą pakeliui į vaikų darželį. Aš iškritau iš rogučių.
Tada vaikai dažnai iškrisdavo iš rogučių. Juos aptūlodavo lyg meškiukus, apmuturiuodavo šalikais, kepurę užmaukšlindavo taip, kad net ausys girgždėdavo, palikdami siaurutį tarpelį akims.
Tais tarybiniais laikais žiemą šie žmonių meškiukai nuklodavo kelius link vaikų darželių. Egzistavo net speciali tarnyba prie gyventojų buitinio aptarnavimo skyriaus, kuri važinėdavo po kiemus ir rinkdavo iškritusius vaikus.
Nors čia gal jau mano vėlyvesnė fantazija.
Tą rytą, atsidūręs šalikelėje ant minkšto sniego, aš nesupanikavau, pirmiausia todėl, kad dėl ankstyvo amžiaus dar nežinojau, kad reikia panikuoti minkštame sniege, antra, aš miegojau. Kritimas iš rogių sveikam tvirtam mažyliui visiškai ne dingstis pabusti.
Mama pastebėjo mano dingimą už kokių 50 metrų. Tuos 50 metrų, kurie po daugelio metų per mano paaugliškus konfliktus su ja ištįso iki 500, aš mamai priminiau ne kartą, taigi, ji nekart pasigailėjo dėl šio neatsargaus prisipažinimo. Mama puolė atgal ir jau visai netrukus priešais ją iš sniego sūkurio išniro moteris su manimi ant rankų.
– Jūsų? – paklausė ji.
Mama paėmė mane, padėkojo, o paskui, kaip ji pasakojo, pagalvojo, kad reikia pasakyti tai moteriai dar ką nors, pasiteisinti. Ji buvo kaip nesava nuo visos šios situacijos, nuo manęs, riogsančio pusnyje.
– Taip negerai išėjo,- tarė mama,- aš juk paprastai dėmesinga, o šiandien neišsimiegojau, ar kaip…
– Oi, visko pasitaiko,- atsakė moteris,- aš kartą vyrą autobuse pamiršau. Vežiau jį girtą iš
gimtadienio ir pamiršau…
Ir, nors tai buvo ne tai kad sulyginami dalykai (ištekėjusios moterys su vaikais mane supras), bet mamai iškart palengvėjo.
