Dukra sako, kad aš bloga močiutė. Neseniai susipykau su ja dėl to, kad aš nenoriu sėdėti su anūkais.
Nugyvenau nelengvą, bet laimingą gyvenimą. Man 65 metai. Dirbu, vyras pensijoje ir labai serga. Turiu du anūkus – 5 ir 7 metų. Savo dukrą pagimdžiau 20-ies ir užauginau be močiučių ir senelių pagalbos.
Mūsų su vyru tėvai gyveno toli. Dėl vyro darbo tekdavo dažnai kraustytis. Man pačiai visada užtekdavo laiko ir vaikams, ir vyrui, ir darbui. Kažkaip sukausi ir viską spėdavau, nors ir labai pavargdavau.
Dabar mano dukrai 35, ji niekur nedirba. Anksčiau niekada neatsisakydavau padėti su anūkais, buvo tik džiaugsmas. Jie dažnai eina į svečius pas draugus be vaikų arba išvyksta kur nors poilsiauti ir vakarais vaikai lieka su manimi. Ir niekas neatsižvelgia į tą faktą, kad aš irgi po darbo pavargstu.
Su amžiumi atsirado hipertonija, namie ligotas vyras ir buities rūpesčiai. Kartais ir iki virtuvės nueiti nėra jėgų.
Dabar dukra tiesiog pastatė mane prieš faktą: jie vyksta atostogauti 2 savaitėms, o anūkai lieka pas mus. Ir čia aš neišlaikiau, pasakiau, kad man irgi reikia poilsio! Visą gyvenimą su manimi niekas nesiskaitė ir man tai nusibodo.
Mano žento tėvai gyvena tame pačiame mieste, bet kažkodėl jie labai retai ima anūkus pas save.
Pasakiau, kad pavargau, tegu šitą klausimą kaip nors sprendžia patys. Dukra labai įsižeidė ir pasakė, kad aš egoistė. Tai aš egoistė? Kaip motina aš jai daviau viską, ką galėjau, stengiausi viską jai leisti,
aišku, normos ribose. Tiesiog nenorėjau, kad ji jaustųsi blogesnė už kitus vaikus. Iki šiol aš niekada neatsisakiau pasėdėti su vaikais. O užteko vieną kartą atsisakyti ir dabar aš bloga.
Aš lyg ir jaučiu sąžinės graužatį, bet vis tiek nenoriu sėdėti su vaikais. Mano jau toks amžius, tai nugarą susuka, tai spaudimas šokteli, o šalia laksto maži ir triukšmingi vaikai, kuriems reikia dėmesio.
Aš labai pavargau, manau, atėjo laikas „pagyventi sau“. Tačiau mano dukra matomai taip negalvoja. Aš norėjau normaliai susėsti ir pasikalbėti su ja, galbūt ji mane žmogiškai suprastų. Bet dabar ji nieko nenori net girdėti.
Vyras lyg ir supranta mane bei palaiko, tačiau šiame konflikte nusprendė laikytis neutraliteto ir nenori kištis. Manau, dukra su laiku supras mane. Bet man norisi paaiškinti jai, kodėl aš taip pasielgiau.
Noriu pamatyti supratimą dabar, o ne kai ji turės suaugusius vaikus ir anūkus.
Na, kur aš čia neteisi? Tame, kad aš manau, jog viską, ką turėjau duoti savo vaikui, aš jau atidaviau?
Aš viską suprantu, bet juk turi būti kažkokios ribos. Kodėl mano dukra nenori suprasti, kad šis jos bendravimo su vaikais periodas pats vertingiausias, o ji bando nuo jų atsiriboti. Paskui gailėsis, bet bus vėlu, negrąžinsi nė vienos akimirkos.
Kai žiūriu į fotografijas, kur dukra buvo maža, paskui vaikų darželis, mokykla, dažnai verkiu praleistų momentų. Visą laiką buvau užsiėmusi.
Noriu sužinoti kitų močiučių nuomonę, kaip kas pasielgtų šioje situacijoje. O tai kažkaip nesinori jaustis blogiausia močiute pasaulyje.
