Trumpas, bet toks nuostabus tekstas apie dėkingumo transformaciją ir motiniško triūso suvokimą…
Jei į gimdyklą moteris ateina gimdyti viena, be partnerio, visada klausiu – kam pirmam skambinti, kai gims vaikas?
Gimdymo pradžioje moteris atsako – na žinoma vyrui, kam dar?
O štai po gimdymo…
Beveik visos jaunos mamos rinko… savo mamų telefono numerį!
Štai tokia svarbos, dėkingumo ir motiniško triūso suvokimo transformacija pagimdžius vaiką.
Kažkur stovi ir į priešaušrio miestą žvelgia kažkieno mama.
Ji dar nepanaši į močiutę. Jauna, pasitempusi, madingai apsikirpusi ir su daugybe idėjų bei jų realizacijos planų…
O gal nejauna, sidabriškais plaukais, stambiomis nusidirbusiomis rankomis ir mėlynais venų kauburėliais ant patinusių kojų…
Tačiau jos vienodai primerkia ašarojančias akis ir su malda lūpose hipnotizuoja telefono ragelį.
Ir štai skambutis!
Ir širdis nusirita kažkur į kulnus…
Ir dar nespėjusios telefono pridėti prie ausies jos girdi netikėtą ir taip ilgai lauktą naujagimio riksmą telefono ragelyje.
Labiausiai aš mėgstu būtent tai!
Ne standartinius žodžius, kad gimdymas jau baigėsi.
O būtent taip – pirmasis naujagimio „labas“ močiutei.
O aš laikau telefono garsiakalbį įjungtą, kai mažylis verkia ir jaučiuosi šio visatos džiaugsmo dalimi.
Ir stengiuosi negalvoti apie tai, kad galima būti ne tik džiaugsmo dalimi. Tokia gydytojo profesija.
Ir tikiuosi, kad mano paties malda man padės.
„Prašau, neišbandyk manęs per mano pamainą…
Prašau, neišbandyk kitų per mano rankas…
Prašau, padėk man per mano gydytojo intuiciją…
O jeigu…
Tai suteik mums jėgų išgyventi tai ir išlikti išmintingais žmonėmis, kad gyventume ir dirbtume toliau…“
