Kiekvienam mūsų gali ateiti toks momentas, kai suprantame, jog metas išeiti. Ir geriausia išeiti laiku. Tik kaip suprasti – kada ateina tas laikas?
Alenas Delonas turi tikslią ir genialią savo metafora citatą:
„Aš mėgstu pakilti nuo stalo, kai nuo jo dar nenurinkti indai“.
Laiku – ne anksti, ne paskubomis. Bet ir ne taip vėlai, kai likti jau beprasmiška ir tai net žemina.
1. Išeiti, kai situacija aiški.
Kai jums aišku, kaip krypsta reikalai. Kai to supratime nėra „duobių“.
Kaip žmogus su jumis elgiasi. Ką pasiruošęs dėl jūsų padaryti, o ko ne.
Kai jau surinkta pakankamai faktų.
2. Išeiti, kai žmogaus pozicija aiški.
Jis jums aiškiai ir suprantamai pasakė, koks jo požiūris į jus, kokių jis turi planų jūsų atžvilgiu.
Neretai mums atviru tekstu sako pakankamai skaudžius dalykus. Bet mes įsitempę bandome rasti juose pozityvią prasmę. Ieškome, už ko užsikabinti mūsų vilčiai.
3. Išeiti, kai su žmogumi niekas nebesieja.
Nieko nėra bendro. Planuose nėra bendros ateities.
Ir koks skirtumas, kaip aiškiai žmogus apie tai kalba. Jei jums viskas ir taip suprantama. Jei savo veiksmais ar neveiksnumu jis leido daug suprasti.
4. Išeiti iki tol, kol jūsų paprašys išeiti grubia forma.
Viskas suvalgyta, pietūs ar vakarienė baigėsi. Tuoj tuoj ims bildėti indais, valyti trupinius.
Galbūt tiesiogiai jūsų prašo „neužsilaikyti“. Galbūt ims kosčioti ir šnibždėti į ausį, žvilgčiodami į duris.
Jei jums viskas aišku, jei jūs padarėte viską, kad išsaugotumėte šiuos santykius, šią vietą, tačiau rezultato vis tiek nėra… Reiškia, laikas eiti į kitą vietą.
Padėkokite šeimininkui ar šeimininkei ir eikite. Kokia prasmė laukti pokyčių? Kokia prasmė „sėdėti“? Eikite ten, kur esate reikalingas ir kur jumis džiaugiasi.