Vakaruose juos – tuos, kurie priversti tuo pat metu rūpintis ir užaugusiais, bet nė nemanančiais palikti šeimos lizdo vaikais, ir pagyvenusiais tėvais – vadina „sumuštinio karta“.
Jų gyvenimas lyg įspraustas spaustuvuose tarp „reikia“ ir „privaloma“ ir vietos jiems patiems, jų troškimams ir veikloms dažniausiai nebelieka.
Kai man buvo penkeri ar šešeri, vakare aš linksmai straksėjau kambaryje, mama su tėčiu man sakė: „Sėdėk ramiai!Ten apačioje kaimynai, jie grįžo iš darbo, jie pavargo, tu jiems trukdai!“. Ir aš stengiausi sėdėti ramiai. Štai man jau 60 su trupučiu. Bute viršuje vakarais garsiai šokinėja vaikai. Bet jei aš prašau jų tėvų kažką daryti, man atsako su mandagiai slepiamu pasipiktinimu:
„Tai juk vaikai!“ Sunku suprasti, ko čia daugiau – švento įsitikinimo, kad vaiko laisvės negalima riboti ar elementaraus tėviško tingumo. Bet koks man skirtumas. Aš vėl stengiuosi sėdėti ramiai.
Mano karta pasirodė įsprausta tarp XX amžiaus „suaugusiųjų centrizmo“ ir naujojo tūkstantmečio „vaikocentrizmo“. Aš puikiai pamenu, kaip vaikų ar tik ne iki 12 metų neįleisdavo į poilsio namus; mane, jau beveik paauglį, siųsdavo į sodybą pas močiutę, o tėvai važiuodavo į Kaukazą ar pajūrį.
Buvo labai apmaudu! Paskui amžiaus cenzą truputį sumažino ir mes su žmona ėmėme vežiotis mažą dukrelę prie jūros. Bet pasiimti 5-metį vaiką į restoraną – mums tokia mintis nė į galvą neateidavo, tai atrodė nenormalu ir netinkama. Tai juk suaugusiųjų pramoga, ten geria, rūko, šoka!
Dabar į restoraną eina su žindomais kūdikiais net vakarais – tuo labiau, kad rūkyti ten draudžiama. Restorane tėvams duos vaikišką kėdutę, pieštukų, knygučių, žaislų – puiku!
Vaikai kaip vaikai – rėkia, verkia, apsitaško sultimis, mėto ant grindų barškučius. Mamos stengiasi juos nutildyti. Likusieji restorano svečiai sėdi akmeninėmis šypsenomis: norėjosi komfortiškai pavakarieniauti, bet – „tai juk vaikai!“
Trumpai tariant, mes, kuriems dabar 50+, taip ir nepagyvenome savo malonumui. Vaikystėje mes stengėmės įtikti suaugusiems, dabar bandome įtikti vaikams – tiksliau tariant, tų vaikų tėvams.
Visapusiškas ir ilgas tėviškas rūpestis apsisuka reikliu dėmesiu suaugusių vaikų gyvenimui. Įsprausta karta – tai dar ir demografinė realybė. Žmonės ėmė ilgiau gyventi, bet vėliau gimdyti.
Dar visai neseniai (istoriniais mastais, suprantama!) žmonės iki 45 metų spėdavo užauginti ir išleisti į savarankišką gyvenimą vaikus ir palaidoti tėvus. Trečdalį gyvenimo žmonės gyveno vyresniųjų globoje, antrąjį trečdalį – patys globojo vaikus, bet užtai trečiąjį trečdalį jau nieko nebeprižiūrėjo.
Dabar viskas kitaip – simboline epochos figūra tapo keturiasdešimtmetis, kuris viena ranka stumia vežimėlį su dvimečiu mažyliu, o kita ranka tempia neįgaliojo vežimėlį, kuriame snaudžia jo 80-metis tėvas.
Todėl šiuolaikiniai jaunuoliai, lyg nujausdami savo „įspraustą“ likimą, siekia – žinoma, su tėvų pagalba – pratęsti išmyluotos vaikystės ir nerūpestingos jaunystės metus. Jie neskuba kurti šeimos ir gimdyti vaikų.
Tačiau tai – spąstai. Visapusiškas ir ilgas tėvų rūpestis neišvengiamai apsisuka jų įdėmiu ir reikliu dėmesiu suaugusių vaikų gyvenimui.
Kitaip nebūna: bet koks investuotojas, rėmėjas ir net labdarys visada reikalauja ataskaitos. Iš kartų spaustuvų galima išsiveržti tik vienu būdu – greičiau purptelėjus iš lizdo.
