Man 30 metų, beveik 6 iš jų aš praleidau su vaiku, kuris turi autizmo spektro sutrikimą. Aš perėjau visas stadijas nuo „prakalbės“ ir „išaugs“ iki „visi jau prakalbo ir išaugo, o mes ne“. Kiekvieną bemiegę naktį aš analizavau savo nėštumą ir tai, kas tada galėjo būti ne taip.
Paskui aš perėjau į gimdymo analizės stadiją (kur ne taip buvo viskas, pradedant nuo to, kad man visiškai nesinorėjo važiuoti į savo pačios gimdymą). Paskui ieškojau priežasties savyje, paskui močiutės pusseserėje (labai keista moteris buvo, turbūt jos
genai).
Aš skaičiau baisias ir nelabai istorijas, vežiau ją pas genetikus, neurologus, psichiatrus ir mano gyvenimas buvo panašus į košmarišką sapną, todėl, kad kai aš laukiausi Veronikos, visi sakė „štai gims tau draugė“, o Veronika visą laiką rėkė ir blogai miegojo (su tokiais draugais ir priešų nereikia!).
Aš, žinoma, nusprendžiau, kad jos nepriims į paprastą vaikų darželį ir bandžiau leisti į privatų, tačiau jos ir ten neėmė, nes viena mama internete perskaitė, kad autizmas užkrečiamas. Tada mes pradėjome lavintis namuose. Turbūt kiekvieno autistiško vaiko mama – tai puikus vaikų animatorius ir ištisas didžiulis cirkas, todėl kad gana sunku
linksminti vaiką, kuris nori visko iškart, arba nenori išvis nieko.
Ji valgė tiktai grikius. Paskui tik grikius ir bananus. Pradėjo geriau kalbėti, bet pagrinde – frazėmis iš filmukų. Kartais mintinai cituodavo reklamą. Ir niekada nesileido apkabinama ar pabučiuojama. Tai kankino labiausia, kadangi aš vis dar laukiau draugės, o ne to, kas su pasibjaurėjimu valysis skruostą po mano bučinio ir net kruopščiai plaus jį su muilu.
Aš labai saugojau Veroniką, nes mūsų niekas nemylėjo ir nepriėmė. Visi bijojo ir laikė pavojingomis. O dar man davė daug patarimų, kurie praverstų, jei aš išrasčiau laiko mašiną („reikėjo nėščiai važiuoti į kaimą, ten oras švaresnis“). Veronika beveik neturėjo draugų, išskyrus tuos, kuriuos vertė su ja draugauti dėl padorumo. Ji visiškai nemokėjo apsitarnauti. Ir aš labai pergyvenau.
O paskui man teko leisti ją į paprastą vaikų darželį, kur auklėtoja, atrodo, net nesiklausė manęs, kai aš pasakiau apie autizmą, ir pakomentavo tai šitaip: „Suprantama! Vaikai būna skirtingi…“ Skambėjo paslaptingai!
Per mėnesį darželyje Veronika išmoko nusirengti ir apsirengti pati.
– Vaikai būna skirtingi, – paaiškino auklėtoja. – Bet aš juk negaliu nurengti ir aprengti kiekvieno!
Ji pradėjo tvarkytis savo žaislus.
– Skirtingi, žinoma, būna vaikai, bet kitaip aš visą dieną vaikščiosiu ir paskui visus viską rinksiu.
Ji pradėjo valgyti pirmą, antrą ir kompotą.
– Vaikai skirtingi, o maistas pas mus vienas.
Jai davė vaidmenį vaikų spektaklyje ir aš girdėjau, kaip už ją atsakingam vaikui aiškino:
„Visi skirtingi! Tu augi greitai, o Veronika lėčiau, taigi, padėsime mūsų mažylei“.
Padėti mažylei pasidarė labai garbinga. Per kiekvieną pasivaikščiojimą prie manęs pribėgdavo kažkurisиiš vaikų: „Aš pataisiau Veronikai kepurę!“, „Aš padėjau Veronikai užsisegti sagas“, „Veronika, tavo mama atėjo!“, „Veronika, nevalgyk sniego“. Po metų šie vaikai eis į mokyklą, paskui į universitetą ir aš manau, kad bus puikūs suaugusieji!
Per tėvų susirinkimą, kur aš nuolat atsiprašinėjau, man sakė: „Na ką jūs, visi vaikai skirtingi! Mano vyras, tiesą pasakius, irgi visiškas mažakalbis jau 40 metų!“ Šeimininkėlė ramino mane: „Visi skirtingi. Aš dievinu jūsų Veroniką!“
Jie nedarė nieko ypatingo, visi šie nuostabūs žmonės. Neturėjo specialių žinių, neišklausė 10 valandų trukmės vebinaro „gatvėje šalia manęs eina autistiškas vaikas – ką daryti tokioje nestandartinėje situacijoje?!“ Galbūt perskaitė porą straipsnių ir pagalvojo sau: „Visi skirtingi, Veronika štai tokia. Aišku!
Veronika, užsidėk kepurę, nagi, aš tau padėsiu“. Ir pasaulyje viena laiminga mama tapo daugiau.
Ačiū jums, kurie ramiai sako „visi mes skirtingi“. Taip nepastebimai ir kasdieniškai, džiugiai ir paprastai daromi visi dideli darbai. Tai jūs priartinate pasaulį, kuriame būti kitokiu – daugiau ne nuosprendis…
