Šis berniukas nekalbėjo. Į darželį jo nevedė, prižiūrėjo prosenelė.
Nekalba ir nekalba, ir 2 metų, ir 3, ir 4, ir 5, ir 6. Šeima sodo neturėjo ir šiltomis vasaros dienomis prosenelė išnešdavo po langais, į žalią darželį, staliuką ir porą kėdžių. Berniukas bėgiodavo, žaisdavo su prosenele arba skaitydavo knygas. Nekalbėjo, bet skaityti mokėjo. Kažką rašydavo. Vaikų gydytoja keldavo skandalus.
– Jį reikia atiduoti į specializuotą darželį, o paskui į mokyklą protiškai atsilikusiems vaikams.
– Koks gi jis atsilikęs,- ginčijosi su ja prosenelė, – štai knygeles skaito, skaičiuoti moka. Plepių ir taip pilna.
– Prisiverksite su juo, puspročiu,- atsakė gydytoja.
Man buvo 11 metų ir tą vasarą nevykėlė gydytoja kabinėjosi prie šios šeimos ypač smarkiai. O aš vaikštinėjau su savo vėžliuku ir juodu katinu.
Berniukas priėjo prie manęs labai tyliai ir paglostė katiną.
– Jo vardas Barsas,- pasakiau aš,- o mano – Laura.
Aiškiai savo galvoje aš išgirdau: „Tomas“.
Štai taip mes ir susipažinome. Mūsų bendravimas atrodė gana keistai. Paprastai kalbėdavau aš, jis tylėdavo. Bet kartais tylėdavome abu. Išorėje. Kartą, pamačiusi mus, tyloje sėdinčius vieną priešais kitą, priėjo mano mama.
– Ką jūs darote? – paklausė ji.
– Kalbamės,- atsakiau aš.
– Gerai, plepėkite, – pasakė mama ir užsiėmė savo reikalais.
Tomas mokėjo nuostabiai sutarti su visais gyvūnais: šunimis, katinais ir net mano vėžliuku. Jis išmokė Barsą duoti leteną ir atlikti komandą „balsas“ neištaręs nė žodžio. Jo prosenelė į mūsų tylų dialogą žiūrėjo akivaizdžiai stebėdamasi
– Tu jį supranti? – paklausė ji.
– Taip, žinoma,- atsakiau aš,- labai gerai girdžiu, tiesiog galvoje.
Ji pasukiojo pirštu prie savo smilkinio. O man buvo tas pats.
Kartą girtas praeivis pro darželį tempė ant pavadėlio mažą bolonę. Šunelis užsižiūrėjo į katiną ir ėmė traukti pavadėlį. Vyras nulaužė klevo šakelę ir smogė šuniui.
Tomas tiesiog šaukė savyje:
„Nereikia, ne!!!“ Aš surikau per visą kiemą:
„Nustokite!“ O vyras toliau rykšte mušė šunį. Mano motina iššoko iš laiptinės. Dėdulė nusegė bolonės pavadėlį ir greitai nuėjo.
Sutrikęs šunelis net nebėgo paskui jį. Mama apžvelgė mus, susitaršiusius ir apsiverkusius, ir pasakė
Tomui:
– Jie tavęs negirdi, beveik niekas. Kalbėk išorėje.
– Kaip negirdi? – nuskambėjo mano galvoje.
– Tiesiog negirdi ir viskas, nemoka, neišeina jiems. Reikia kalbėti balsu. Tu nori to šuns? Eik pas tėvus ir sakyk garsiai: „Aš noriu to šuns, aš jį vedžiosiu“.
6-metis Tomas paėmė į rankas mažą sumuštą bolonę ir nusinešė link laiptinės. Pro pirmo aukšto langą išlindo jo tėvas Ignas.
„Tėti,- pasakė Tomas,- pasiimkime šunį, jį išmetė“. Ignas išmetė puodelį ir išbėgo į lauką.
„Tėti, -pakartojo Tomas,- paimkime šunį“. Ignas apsiverkė.
Šunį jie pasiėmė. Pirmas 3 savaites Tomas plepėjo be pertraukos. Su laiku aprimo.
Po daugelio metų, kai, vaikštinėdama su mažu sūnumi ,staiga savo galvoje išgirdau:
„Mama, žiūrėk, katinas“, aš visiškai nenustebau.
Pažiūrėjau į didžiulį rudą katiną ir pašaukiau: „kac kac kac“.
O paskui pasakiau sūnui: „Kalbėk garsiai, kitaip tavęs neišgirs“. Ir jis prabilo. Nustojo kalbėti viduje. Bet kartais iki šiol aš jį girdžiu, net jei jis toli. Mažasis Tomas išmokė mane girdėti…
