Būdamas 40-ies, Francas Kafka (1883-1924), kuris niekada nebuvo vedęs ir neturėjo vaikų, vaikštinėjo po parką Berlyne, kai sutiko mergaitę, kuri verkė, nes pametė mylimą lėlę. Jie su Kafka nesėkmingai ieškojo lėlės.
Kafka pasakė jai laukti jo ten sekančią dieną ir jie grįš ieškoti lėlės.
Jie ieškojo sekančią dieną, bet nerado ir tada Kafka padovanojo mergaitė raštelį, „parašytą“ lėlės, kuriame buvo sakoma: „Prašau, neverk. Aš išvykau į kelionę pažiūrėti pasaulio. Parašysiu apie savo nuotykius“.
Taip prasidėjo istorija, kuri tęsėsi iki Kafkos gyvenimo pabaigos.
Kafka susitikimų metu skaitė lėlės raštelius, kur buvo aprašomi lėlės nuotykiai ir „lėlės plepalai“, kuriais mergaitė žavėjosi.
Galiausiai Kafka grąžino grįžusią į Berlyną lėlę (kurią paprasčiausiai nupirko).
„Ji visiškai nepanaši į mano lėlę“ ,- pasakė mergaitė.
Kafka įteikė jai dar vieną laišką, kuriame lėlė parašė: „Mano kelionės mane pakeitė.“ Maža mergaitė apkabino naują lėlę ir laiminga nusinešė namo.
Po metų Kafka mirė.
Po daugelio metų suaugusi mergaitė lėlės viduje rado laišką. Trumpučiame laiškelyje, pasirašytame Kafkos, buvo parašyta:
„Viskas, ką tu myli, greičiausiai pasimes, tačiau galų gale meilė grįš kitu būdu“.
