Dženifer, mano dukra, nematė savo biologinio tėvo nuo tada, kai jai sukako ketveri. Dabar jai 11 metų.
Kai jai buvo 2 metai, jis susisiekė su manimi ir paklausė, ar aš ne prieš, kad jis atsisakytų tėvystės teisių, kad galėtų nustoti mokėti alimentus – ir aš sutikau.
Aš norėjau apsaugoti ją nuo dvasinio skausmo turėti tokį tėvą, kuris vaizdavo finansinę auką, kad jis niekada daugiau nebegalėtų jos nuvilti. Aš niekada jai nemelavau, kur jis išėjo ar kas jos tėvas.
Aš visada atsakydavau į jos klausimus maksimaliai tinkamu būdu jos amžiui. Kai jai buvo 4 metai, jis susisiekė su manimi ir pasakė, kad jam diagnozavo vėžį ir jis norėtų ją pamatyti. Aš išrinkau dieną ir mes susitikome parke.
Jis paprašė pabūti su ja 2 valandas. Tačiau pabuvo vos 20 minučių ir mes jo daugiau nebematėme. Šią vasarą mes sutikome vieną bendrą mūsų pažįstamą ir pokalbyje jis užsiminė, kaip mano dukra panaši į kitus mano buvusiojo vaikus.
Jis papasakojo mums, kad dabar jis susitupėjo ir turi šeimą. Man viduje viskas susispaudė iš skausmo, kai aš pagalvojau, kaip tai turi būti skaudu girdėti mano dukrai.
Aš nutraukiau pokalbį ir mes sėdome į mašiną, kad išvažiuotume ir kai aš pamačiau ją besišypsančią, ji man pasakė: „Mama…jis pagaliau suprato, ką reiškia būti tėvu. Tai labai gerai. Aš džiaugiuosi už jo vaikus“. Štai taip, tą dieną mano 11-metė dukra išmokė mane visko, ką reikia žinoti apie atleidimą.
