Aš kaip visada ėjau namo iš darbo per parką. Lauke jau temo. Staiga prie suoliuko aš pastebėjau vaikišką vežimėlį. Šalia nieko nebuvo. Aš priėjau arčiau ir pažvelgiau vidun.
Vežimėlis buvo tuščias. Man pasidarė labai keista. „Negi kokia jauna mama galėjo pamiršti vaikišką vežimėlį? Tai juk ne buteliukas ir ne čiulptukas“,- pagalvojau aš.
Ėmiau dairytis aplink ir netoliese prie krūmų pastebėjau kažką judant. Aš priėjau arčiau ir apstulbau: tai buvo mažylis! Berniukas, iš pažiūros pusantrų-dvejų metukų, kažko ieškojo krūmuose.
Pamatęs mane jis nusišypsojo ir ištiesė savo rankytes. Aš paėmiau jį ant rankų. Grįžau prie vežimėlio ir pradėjau galvoti, ką daryti toliau. Šalia nebuvo nė gyvos dvasios. Pasidarė aišku, kad savarankiškai rasti mažylio mamos aš negalėsiu. Todėl paskambinau į policiją.
Kol atvyko patrulis, mes su mažuoju draugu spėjome pažaisti ir užkąsti sausainių, kurie buvo mano rankinėje.
Policininkai pradėjo sudarinėti protokolą. Ši procedūra labai ilga, labai nuobodi, tačiau būtina. Jokių liudininkų nebuvo, jokių užuominų taip pat.
Policininkas baigė su popieriais ir staiga paklausė manęs:
– O jūs toli nuo čia gyvenate?
– Ne,- atsakiau aš. – Štai kairėje geltonas namas mano. Jis iš čia matosi.
– Gal jūs kol kas pasiimsite berniuką pas save?- policininko klausimas mane apstulbino.
– Kaip tai? – nustebau aš. – Aš negaliu, pas mane vyras, du savi vaikai.
– Na va, matote, kur du, ten ir trečiam vietos atsiras,- nusišypsojo policininkas.
– Aš juokauju, nesijaudinkite. Tai neilgam, tik iki ryto. Jei iki tol nerasime berniuko motinos, tai rytoj forminsime jį į prieglaudą. Jūs gi vienintelė iš praeivių sustojote ir buvote neabejinga.
Padarykite gerą darbą, užbaikite, ką pradėjote.
– Na gerai, – sutikau aš. – Jei tik iki ryto, tai galėsiu.
Aš pasodinau berniuką į vežimėlį ir nuvežiau link savo namų. Pakeliui paskambinau vyrui, kad apie viską jį perspėčiau. Aš maniau, kad Kostas įpyks, o jis tik nusijuokė ir išskėtė rankas, kai pamatė mane su kūdikiu ant rankų.
Kai mes parnešėm mažylį namo, mūsų mergaitės buvo sužavėtos. O kaipgi – namie atsirado gyvas žaisliukas! Jos iškart ėmė žaisti su mažyliu ir jį popinti. Mes su vyru sėdėjome už stalo, gėrėme arbatą ir prisiminėme pirmuosius savo tėvystės metus. Tai buvo nepamirštama.
Mūsų idilę sugriovė telefono skambutis. Man paskambino policininkas ir pasakė, kad rado berniuko mamą. O jau po kelių minučių pas mus atėjo persigandęs mažylio tėvas.
Vyriškis papasakojo, kad jo sūnus vardu Mykolas. Žmona laukiasi antrojo jų vaiko. Šiandien ryte jie su sūnumi išėjo pasivaikščioti į parką. Ten moteriai pasidarė bloga ir ji neteko sąmonės. Kadangi šiame parke visiškai mažai žmonių, praeiviai ją pastebėjo ne iškart.
O kol ji gulėjo be sąmonės, mažylis nurideno vežimėlį į kitą parko pusę. Ten jis žaidė krūmuose, o paskui jį radau aš. Moterį atvežė į ligoninę be sąmonės. Ją ilgai gaivino ir tik po kelių valandų ji sugebėjo paaiškinti, kad parke pasimetė jos sūnus.
Tėvas pasiėmė Miką ir net siūlė mums pinigų už pagalbą. Mes, žinoma, atsisakėme juos imti. O po kelių savaičių Mykolo motina pagimdė jam sesutę. Mergaitės krikštamote tapau aš, o krikštatėviu – vyriškis, kuris pirmas pastebėjo parke moterį be sąmonės ir iškvietė greitąją. Dabar mes draugaujame šeimomis ir jau tikrai nepasimesime. Ši istorija mus visus labai suartino.
