Keliu šią taurę už jus, mano kartos atstovai! Kiekvienas iš mūsų yra viensparnis angelas, todėl skraidyti mes galime tik apsikabinę!
Praeities ilgesys ne visada yra beprasmis. Jis gali būti tikras išsigelbėjimo eliksyras sunkiose situacijose, atnešdamas žmogui emocinį palengvėjimą.
Tokiose situacijose kalbame ne apie praėjusių laikų romantizavimą ir idealizavimą, o greičiau apie tai, kad anksčiau gyvenimas buvo privatesnis, darnesnis ir paprastesnis.
Skirta visiems vaikams, gimusiems 50-aisiais, 60-aisiais, 70-aisiais ir 80-aisiais! Tai yra dar iki tol, kol technologijos užkariavo pasaulį ir visiškai užvaldė mūsų gyvenimus.
Pradžiai, mes gimėme normalūs ir išgyvenome, nepaisant to, kad mūsų motinos nėštumo metu rijo aspiriną, valgė konservuotus produktus, skalbė rankomis ir dirbo beveik iki pat gimdymo.
Tais laikais niekas neklijavo ant vaistų buteliukų lipdukų „Laikyti vaikams nepasiekiamoje vietoje“, o durys, spintos, rozetės ir laiptai nekėlė pavojaus gyvybei.
Vaikystėje mes galėjome ramiai važiuoti mašinoje be saugos diržų, o taip pat nesidėti šalmų važinėdami dviračiais ir čiuoždami pačiūžomis.
Mes gėrėme vandenį tiesiai iš sodo žarnos, o ne iš butelių, pirktų parduotuvėje.
Mes gerdavome su draugais vieną butelį saldaus vandens visiems ir nuo to niekas nesusirgo ir nemirė.
Mes valgėme ledus, baltą duoną ir sviestą, gėrėme gazuotą vandenį, kuriame tada irgi būdavo daug cukraus, tačiau niekas nuo to nepilnėjo, juk mes visą laiką žaisdavome lauke.
Mes galėjome ryte išeiti iš namų, o grįžti vakare.
Mes mėgome žaisti slėpynes, pasieniečius, gaudynes, aklą vištą ir visa tai, kas galėjo ateiti į mūsų beprotiškas galvas, kol vakarais neįsižiebdavo žibintai.
Dažniausiai tėvai visą dieną negalėdavo mūsų rasti, todėl pliaukštelėjimas ar „kriaušė“ buvo neatsiejama mūsų auklėjimo dalis. Tačiau juose nebuvo jokio smurto ir žiaurumo.
Mes buvome nerūpestingi ir nežinojome, kas yra problemos.
Mes ištisas dienas leidome gamindami riedlentes iš lentų, rastų rūsiuose ir palėpėse. O paskui tiesiog važinėjome gatvėmis, visiškai pamiršę, kad jos neturi jokių stabdžių. Tačiau kritimai, mėlynės ir įbrėžimai išmokė mus spręsti savo problemas.
Mes neturėjome įsivaizduojamų draugų. Mes nepridėdavome į draugus socialiniuose tinkluose, mes jų susirasdavome realiame pasaulyje!
Ir mokykloje mes neturėjome jokių dėmesio sunkumų.
Mums nediagnozuodavo ADHD(aktyvumo ir dėmesio sutrikimo sindromo). Mes nevaikščiojome pas psichologus ir psichiatrus, nepardavinėjome narkotikų prie mokyklos, nežaidėme Playstation, Nintendo, X-Box, nežiūrėjome 500 telekanalų, neturėjome mobiliųjų telefonų, kompiuterių, interneto.
Mes turėjome draugų ir mes su jais paprasčiausiai žaidėme!
Mes krisdavome iš medžių, galėjome susižeisti sudužusio stiklo šukėmis, tačiau mūsų tėvai niekada už tai nebardavo. Mes žaidėme „lankus ir strėles“, statėme sniego tvirtoves, namus medžiuose ir jautėmės visiškai saugūs!
Mes važinėjome dviračiais ar vaikščiodavome pėsčiomis į svečius pas savo draugus, įbėgdami į jų namus nesibeldę. Mes nekantriai laukdavome susitikimų, kad galėtume leisti laiką kartu.
Šie 50 metų buvo našiausi žmonijos istorijoje. Mūsų kartos padovanojo pasauliui geriausius šių laikų išradėjus ir mokslininkus. Mes buvome laisvi, sėkmingi, atsakingi ir, kas svarbiausia, turėjome teisę suklysti. O dar mes išmokome su visu tuo gyventi!
Ar jūs priklausote tiems, kurie gimė tarp 50-ųjų ir 80-ųjų metų? Jei taip, tai priimkite mūsų sveikinimus! Galbūt jūs panorėsite pasidalinti šiuo straipsniu su tais, kuriems irgi teko laimė turėti tokią vaikystę!
Galbūt verta pasidalinti tuo ir su jūsų vaikais, kad jie pamatytų ir suprastų, kaip augo jų tėvai.
Keliu šią taurę už jus, mano kartos atstovai! Kiekvienas iš mūsų yra viensparnis angelas, todėl skraidyti mes galime tik apsikabinę!
