Taip būna: padėjote jūs žmogui. Gelbėjote tamsiausiu jo gyvenimo metu. Galbūt jis patyrė netektį ar sunkią ligą, gal būt neteko turto, pareigų, iš kažkur išvarė, galbūt jis atsidūrė skolose ir žeminančiame skurde. Ir jei ne jūs, jis būtų žuvęs. Arba taip ir likęs dugne…
O paskui jūs išgelbėjote žmogų ir palaikėte. Visą sunkų periodą jūs buvote šalia. Žmogus atsistojo ant kojų, pasveiko, jo padėtis pasitaisė, atsirado pinigų…
Ir jis išėjo iš santykių. Paliko jus. Arba ėmė vengti bendravimo.
Sukti nosį, kaip liaudyje sako. Jei jūs skambinate ar rašote – jis atsako nenoriai. Arba išvis neatsako. O gali ir išvis gatvėje apsimesti, kad jūsų nepastebėjo. Santykiai atšalo ir išgaravo.
Ir jūs laužote galvą, pergyvenate: kas nutiko? Juk jūs gelbėjote žmogų, išgydėte jį nuo bėdų ir kančių!
O nutiko štai kas: jūs buvote vaistas. Bintas ir vata žaizdos gydymui. Tabletėmis nuo skausmo. Žmogus jumis gydėsi, štai kame reikalas. O kai pasveiko – išmetė ir bintus, ir nereikalingas tabletes. Dabar jie primena bloga, o kam norisi prisiminti bloga? Jūs primenate žmogui blogą kančių ir žeminimų periodą. Ir iš jūsų dabar nėra jokios naudos, juk viskas jau gerai.
Atšalimas ateina dėl dviejų priežasčių: iš jūsų daugiau nebėra naudos. Kaip vaistuose pasveikus. Ir antra: jūs primenate blogus laikus ir žeminate savivertę savo pavidalu. Tokio žmogaus atmintyje jūs susiję su blogais įvykiais. Taip pasveikęs psichiatro ar venerologo pacientas pereina į kitą gatvės pusę sutikęs gydytoją – kad nesisveikintų…
Taip elgiasi nelabai kilnūs ir padorūs žmonės. Žmonės, linkę išnaudoti kitus, kai jiems reikia vaistų, prieglaudos ir pagalbos. Jei žmogus laikosi distancijos – na ką gi, nors priežastis suprantama. Ir suprantama, kodėl tada jis atsidūrė sunkioje padėtyje.
Ir kodėl be jūsų jam niekas nenorėjo padėti.
Dabar ir jūs nenorite. Jis nuskriaudė visų pirma pats save. O jus apdovanos pats gyvenimas. Neverta pernelyg nusiminti…
